Rusija remiasi tuo, kad Ukraina – tai esą jos „artimojo užsienio“ valstybė, kur kištis kitiems nepatartina. Bandoma sudaryti įspūdį, kad ir „susitvarkys“ ji pati – ramiai ir be didelio triukšmo. Sirija – kitas reikalas, ten esąs jau tarptautinis konfliktas, kur be darnaus tarptautinio bendradarbiavimo nieko nepasieksi, nes priešingu atveju, girdi, kenčia ir kentės pirmiausia Vakarų interesai.
Taip vadinamo glaudesnio „bendradarbiavimo“ bei atnaujintų santykių su Rusija šalininkų netrūksta ir Europos Sąjungoje. Štai prieš gerą savaitę Europos socialistų frakcija netgi „aukšto“ lygio seminarą-konferenciją organizavo, būrį svečių iš Maskvos atsivežė. Tarp jų buvo vanagiška pozicija pagarsėjęs Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas A. Puškovas, ištikimas V. Putino politikos rėmėjas. Buvo rėžtos karštos kalbos apie draugystę, europinių sankcijų nuovargį ir šviesią dvišalių santykių ateitį (kažkur tokie šūkiai jau girdėti).
Tuoj po šio įvykio Europos Parlamento delegacijos su Rusija pirmininkas konservatorius O. Karas viešu laišku kreipėsi į Parlamento vadovus. Žinios esmė tokia – kuo greičiau leiskite į vizitą Maskvoje, laikas pradėti politinius kontaktus, reikia atnaujinto bendradarbiavimo.
Praėjo diena kita ir išgirdome apie Europos Komisijos pirmininko J. C. Junckerio laišką V. Putinui, kuriame šis pasisiūlė būti naudingu partneriu plėtojant ekonominius ryšius, leidžiančius suartinti Europos Sąjungą ir Eurazijos ekonominę sąjungą. Kai kas Lietuvos politinėje padangėje tokiam veiksmui išreiškė paramą ir pavadino tai sprendimais „taikai“. Su pareiškimais aiškiai paskubėta.
Net ir turint galvoje tai, jog, šaltinių tvirtinimu, J. C. Junckeris nepamiršo paminėti vienos sąlygos – Minsko susitarimų įgyvendinimo, o tai susilaukė Maskvos nusivylimo. Kremliaus tikslas – kuo greičiau nustumti Minsko susitarimus į paraštes ir atverti „naują puslapį“ santykiuose su Vakarais. Karas Sirijoje ir kova su tarptautiniu terorizmu juk nelaukia. Apskritai šiuo metu Rusijos politika nukreipta ne taikai užtikrinti, bet įtampai su Vakarais palaikyti, siekiant savų geopolitinių interesų ir dažnai bet kokia kaina.
Rusijos įsitraukimas (o ne įtraukimas) į tarptautinę koaliciją dėl veiksmų Sirijoje yra jau įvykęs faktas. Nors vis dar neišsklaidytos rimtos abejonės dėl Kremliaus pozicijos „Islamo valstybės“ atžvilgiu, o iki pastarojo laiko Rusijos pajėgos pirmiausia bombardavo nuosaikios Sirijos opozicijos pajėgas. Ekspertų vertinimu, tik dešimtadalis Rusijos atakų taikinių yra susiję su ISIS.
Lietuva yra Vakarų koalicijos dalis, politinių sprendimų prasme – taip pat, todėl savaime šalintis saugumo darbotvarkės klausimų neturėtume. Žinoma, kitas reikalas – dėl karinių veiksmų koordinavimo, kuriuose dalyvauja tokia valstybė kaip Rusija. Rusijos pozicijos rėmimas kartu reiškia B. al Assado pozicijų stiprinimą ir tikrojo taikaus sprendimo nutolinimą.
Jokiu būdu negalime „aukoti“ Ukrainos, prisidengdami skubiais Sirijos konflikto sprendimais. Vakarai turi priemonių ir yra pajėgūs atsakingai spręsti Ukrainos ir Sirijos krizes vienu metu. Vakarai gali ir turi įrodyti, kad yra pajėgūs kovoti su išplėtotu teroristų tinklu, pradedant nuo Europos vidaus, išorės sienų kontrolės užtikrinimo. Aiškus planas, reikiami resursai ir tvirta politinė valia – tai, ko reikia Europos Sąjungai siekiant išspręsti tikruosius saugumo iššūkius ir norint netapti primesto Rusijos plano vykdytoja.
