Ar ryžtumėtės atostogų komfortą prabangiame kurorte iškeisti į kelių dienų žygį, kur reikia pačiam nešti sunkią kuprinę, gamintis maistą ant laužo ir tikriausiai pūslėtomis kojomis nupėdinti ne vieną dešimtį kilometrų laukine gamta. Tam ryžtųsi ne kiekvienas bet tie, kurie atranda žygių pėsčiomis malonumą, nenori vaikščioti turistų numindžiotais takeliais ir renkasi kitą variantą – būti arčiau gamtos.
Naujienų portalas pasidomėjo, ar lietuviai noriai renkasi pėsčiųjų žygius ir kuo toks keliavimo būdas pranašesnis už įprastas keliones
Žygeiviai pamėgo Norvegiją ir Italiją
Fizikos mokytojų dirbantis, bet neatsipiriantis kalnų traukai ir į užsienį su kelionių agentūra „Bartica“ Vytautas Batkauskas jau ne vienerius metus lydi žygeivių grupės į žygius užsienyje. Paklaustas, kokias šalis šiam malonumui dažniausiai renkais keliautojai, pašnekovas sakė: „Dažniausiai į kalnų žygius vykstama Šiaurės ir Vidurio Norvegijoje, ypač pamėgtos Lofotenų salos, taip pat populiarios kelionės į Italijos šiaurinę dalį, bei Ispaniją ir Austriją.“
Anot pašnekovo, kadangi žygiai vyksta vasarą, tai kiekvienu iš siūlomų maršrutų sezono metu išvykstama vidutiniškai tris kartus, o keliautojų grupės dydis svyruoja nuo 30 iki 45 žmonių.
„Anksčiau tokiomis kelionėmis domėjosi žmonės nuo 30-35 metų, o dabar sulaukiam jaunimo, aktyviai keliauja studentai. Įdomu tai, kad į tokius žygius dažniau vyksta moterys“, – pasakojo kelionių vadovas ir pridūrė, kad žygiuose Norvegijoje jam teko dalyvauti 22 kartus.
Žygeiviai keliauja pigiau
Kalbėdamas apie kelionių kainas V. Batkauskas sakė: „Žygeiviai keliauja pigiau, nes žygio metu gyvena palapinėse ir jiems nereikia viešbučio, o maistas visias vežamas iš lietuvos, tad, pavyzdžiui 16 dienų maistas kainuoja iki 150 litų. Kartą keliavo grupė sveikuolių, kurie maitinosi kruopomis ir panašiais produktais, tai jų kelionės maisto kaina siekė vos 70 litų. Maistas ruošiamas visai grupei. Paprastai vienu autobusu vuksta kelios grupės, kurios kalnuose keliauja atskirai.“
Apie tai, ką reiktų žinoti, niekada žygių kalnuose neišbandžiusiam žmogui, susiruošusiam į tokią kelionę, pašnekovas sakė: „Būtinai reikia pasikonsultuoti su žmonėmis, kurie jau tai išbandę. Paprastai likus 2-3 savaitėms iki kelionės vedame instruktažą, informuojame apie tai, ką būtina pasiimti ir kam pasiruošti, o svarbiausia tokioje kelionėje – didelis noras ir geri batai.“
Jaunimas – išlepęs
V. Batkausko teigimu, vykstant į kalnų žygius nereikia specialaus fizinio pasirengimo. „Anksčiau stengėmės skirtyti grupes pagal žygeivių pajėgumą, bet paprastai žmonės savo galimybes nusistato jau kalnuose. Svarbiausias dalykas – eiti reikia.“
Anot pašnekovo, kol kas nėra daug agentūrų, kurios organizuoja žygius į kalnus,
„Gal jaunimas labai išlepęs... Nėra taip, kad jauni žmonės labai norėtų užsidėti kuprinę ant pečių ir eiti, dažniau matyt renkasi ta variantą, kai atostogos leidžiamos prie baseino, kur viską atneša ir paduoda.“
„Vykstantys į kalnus žmonės gali rinktis, ką veikti – galima tiesiog ilsėtis, stebėti gamtą, o kitas svarbus dalykas – vaizdai, kurios pamtome. Juk važiuojant į pažintinę kelionę autobusu būna „pažiūrėkit į dešinę, pažiūrėkit į kairę“, aplankomos penkios bažnyčios ir tuo baisiasi, o pėsčiomis keliaudamas žmogus pamato kur daugiau, o viešint, pavyzdžiui Italijoje, spėjame ir tas bažnyčias pažiūrėti“, – pasakojo kelionių vadovas.
Ištvermę išbando turiados
Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas Algimantas Jucevičius taip pat patvirtino, kad susidomėjimas pėsčiųjų žygiais auga ir žmonės vis dažniau atranda gamtines keliones. „Šiandien visi puikiai supranta, kad niekur kitur taip nepailsėsi, kaip gamtoje. Pėsčiųjų žygiui nereikia specialių priemonių ar įpatingo pasiruošimo, o ne mažiau svarbi pažintinė vertė ir sveikatingumas.
A. Jucevičius teigė, kad paprastai per metus suorganizuoja dvi turiadas – pradedantiems ir patyrusiems keliautojams, o kartais entuziastams dar surengiamas ekstremalus žygis slidėmis.„Galima ir sniego urvus išsikasti ir juose pernakvoti“, – apie ekstremalias žiemos pramoga skalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad labai svarbu ne tik gebėti panešti savo kuprinę, bet ir sutarti su kitas grupės nariais.
Į kalnus vykstama su vaikais
„Turiadose esama tam tikros specifikos, kur reikia specialaus pasiruošimo. Europoje žygeiviams takai paruošti, nužymėti, o Azijoje situacija šiek tiek kita. Paprastai turiadas organizuojame savo klubo žmonėms, bet tam reikai isidėdėti daug organizacinio darbo, gauti vizas ir sutvarkyti kitus kelionės formalumus. Įsivaizduokite, kartais tenka spręsti tokia sproblemas, kaip papildomų vagono prie reikiama kryptimi vykstančio traukinio prikabinimas“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad dažnai į turiadas vysktama su šeimis, o kelionės susidaro iš to, kiek kainuoja bilietai ir maistas žygio metu, – „Mes – ne kelionių agentūra ir pelno nesiekiame. Žygiai populiarėja, bet kol kas Lietuvoej yra per mažai organizacijų ar net ir kelionių agentūrų, kurios imtųsi tokios veiklos organizavimo.“
„Pradedančiųjų turiada „Kaukazas“ vyksta jau daug metų, nuvykę prisiglaudžiame alpinistinėje stovykloje ir einama į žygius žiediniu maršrutu vienos dienos, vėliau dviejų, labiau patyrusius vedame į ledynus. Mūsų tikslas perteikti žmonėms savo patirtį, turėdami reikiamus įgūdžius jie galės vėliau vykti kitur ir išbandyti ką nors sudėtingiau“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad į sudėtingesnes turiadas vyksta labiau patyrę keliautojai. Vilniaus keliautojų klubo turiados buvo organizuotos į tokius tolimus taškus kaip Tianšanis ir Pamyras.
„Mano darbo praktikoje yra buvę, kai į turiadas Kaukaze vyko ir 7-8 metų vaikai su tėvais ir energijos tikrai pakako“, – keliautojų drąsą ir pasiryžimą kalbėjo Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas
Ežerus nuo keliautojų „saugo“ aklinos tvoros
Apie tai, ar Lietuva gali priimti žygeivių iš užsienio ir aturi tam reikiamą turizmo infrastruktūrą, pašnekovas sakė: „Kas yra pakeliavęs užsienyje, savo akimis matė, kaip viskas sutvarkyta. Žinoma, tai ir kultūros dalykai, nes kai kur nors kas nors sutvarkoma, atnaujinama, tai barbarai pradeda viską niokoti. Juk net mūsų įstatymams nusižengiama – keliautoja sturi teisę praeiti paaežere ar palei upę, o yra tokių vietų, kur viskas aklinomis tvoromis užtverta.“
Pašnekovas prisiminė, kaip prieš penkiarius metus buvo organizuojamas žygis, kurio dalyviai plaukė baidarėmis upėmis: „Įveikėme daugybę biurokratinių kliūčių, kad sieną galėtumėme kirsti upe ir pan., bet pasakykite, kur Vilniuje baidarininkui prie upės apsistoti? Kalbama apie kakokius kempingus, kurių buvimo klausimas – atskira tema, bet iš tikrųjų – kur? Sakoma populiarus vandens turizmas, bet jei pradėtum plaukti Žeimena, Nerimi, tai kur žmogui apsistoti atplaukus iki Vilniaus?“
Pašnekovo teigimu, visuomenininkai gali skatinti keliavimo kultūrą, bet didesnes problemas būtina spręsti kompleksiškai. „Atvykę užsieniečiai grožisi mūsų gamta stebisi, kiek pas mus žalumos ir viso kito, bet kultūros, deja, nėra“, – sakė A. Jucevičius.
