Dr. Romanas Piotras Sosnowskis, „Aviva Lietuva“ vyriausiasis investicijų valdytojas
Jau keletą mėnesių viešoje erdvėje sklandantys siūlymai reformuoti mokestinę šalies aplinką Lietuvos žiniasklaidą vis dažniau ragina diskutuoti konkurencingos ekonomikos kūrimo klausimu.
Geru pavyzdžiu, konkurencingos ekonomikos kūrimo požiūriu, mūsų mokesčių sistemos potencialiems „pertvarkytojams“ gali būti Šiaurės Europos šalys. Šių šalių ekonominę sėkmę lemia du labai svarbūs faktoriai: didelė smulkaus ir vidutinio verslo dalis bendroje šalies ekonomikoje bei palyginti dideli atlyginimai, kurie užtikrina tvirtą vidaus paklausą ir aukštą taupymo lygį, kuris padeda finansuoti verslo poreikius.
Visuotinai sutariama, kad ekonomikos konkurencingumas žengia koja kojon su šalies ekonomikos produktyvumo lygiu bei bendru pragyvenimo lygiu. Šiuo atveju pranašumą įgyja tos įmonės, kurios gali gaminti pigiau, kurti greičiau, tiekti lanksčiau ir pan. Išimtis yra šalys, kurių didelę eksporto dalį sudaro šalyje išgaunami ir užsienio rinkoms parduodami brangūs gamtos ištekliai, natūraliai suteikiantys pranašumą.
Atvirose ekonomikose, kur kapitalas juda be jokių sienų tarp valstybių, bet kokie valstybės mokesčių pakeitimai lygiai taip pat gali atrodyti patrauklūs investicijoms, kaip ir jas per ganėtinai trumpą laikotarpį išstumti iš šalies. Todėl mokestinės aplinkos keitimas negali būti atliekamas tik konkrečios šalies kontekste, išskiriant ją iš šalia veikiančių rinkų.
Pritraukti didžiuosius
Dažnai pabrėžiama, kad šalies mokestinė aplinka turi būti patraukli tiesioginėms užsienio investicijoms, tačiau neretai pamirštama įvertinti ekonominę tokių investicijų naudą.
Egzistuoja bent trys skirtingos tiesioginių užsienio investicijų grupės. Pirma tokių investicijų rūšis yra bene labiausiai vertinama, nes visiškai nereikalauja didesnių pačios šalies verslo ar politikų jėgų – tiesioginės investicijos ateina į šalies rinką, nes mano, kad ši yra pakankamai perspektyvi ir bus pelninga. Antros rūšies tiesioginės užsienio investicijos išsiskiria tuo, kad joms taip pat svarbu šalies sudarytos patrauklios sąlygos, leidžiančios auginti ir stiprinti verslą šalies viduje. Šios dvi investicijų rūšys yra neabejotinai naudingos, nes vykdomas verslas prisideda prie tvaraus šalies ekonomikos augimo.
Trečioji tiesioginių užsienio investicijų rūšis gali būti vadinama „plėšrūnais“, kurie siekia gauti valstybės paramą veiklos pradžiai ir mokestinei aplinkai, tačiau nekuria didesnės pridėtinės vertės. Ši investicijų rūšis visiškai nekuria tvarios šalies ekonomikos ir yra vienas blogiausių viešųjų finansų panaudojimo darbo vietų kūrimui pavyzdžių. Deja, bet tokių pavyzdžių turime kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, kur šimtamilijoninės paramos lėšos tiesioginėms užsienio investicijoms nedavė planuotos ilgalaikės naudos, o nemaža dalis darbuotojų prarado darbo vietas iškart, kai pasibaigė valstybės parama jų darbdaviui.
Lietuva, būdama nedidele valstybe, niekada nebus pigiausia pragyvenimo atžvilgiu ar moderniausia inovacijų prasme. Mūsų šaliai būtina ieškoti pranašumų prieš konkurentus ir stiprinti žmogiškąjį potencialą, kuris ilguoju laikotarpiu leistų sukurti pažangią bei geriau gyvenančią visuomenę bei pritrauktų produktyvias užsienio investicijas.
Skatinti smulkiuosius
Vienas labiausiai klaidingų įsivaizdavimų yra tas, kad vienodos mokestinės sąlygos sukuria ir vienodas sąlygas tiek mažam, tiek dideliam verslui. Realybėje didieji rinkoje esantys verslai turi skirti palyginti mažiau sąnaudų už mažuosius tam, kad sumokėtų visus mokesčius savo veiklai tęsti, todėl visiškai identiškos taisyklės visoms verslo grupėms mažuosius tiesiog priverčia tapti arba nekonkurencingais, arba pasitraukti į ekonomikos užribį.
Kita šalies rinkos konkurencingumą stabdanti aplinkybė yra mokestinė aplinka, kuri mažiems ir vos pradėjusiems savo veiklą verslams, net neatsižvelgiant į tai, ar veikla prasidėjo sėkmingai, iškart užkrauna didelę mokesčių naštą. Natūralu, kad smulkiesiems verslams kyla klausimas, ar dėl bendros ekonomikos gerovės verta aukoti galimybę užsidirbti pinigus?
Egzistuoja įvairių smulkaus verslo apmokestinimo būdų: pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje pajamų gaunantis smulkusis verslas apmokestinamas santykinai nedidele dalimi, o štai Lenkija taiko griežtą mažų verslų mokesčių politiką, kurios esmė (panašiai kaip ir Lietuvoje) – vienodus mokesčius moka visi, nesvarbu, ar verslą pradėjai vakar, ar prieš metus.
Aišku, reikia suprasti ir tai, kad dėl pačios smulkaus verslo specifikos universalaus sprendimo, koks turėtų būti šio verslo modelio apmokestinimas, nėra. Vis dėlto galima išskirti keletą pagrindinių verslo apmokestinimo būdų, kurie egzistuoja itin konkurencingose ekonomikose:
• Didelės įmonės – apmokestinami pagal pilną mokesčių sistemą. • Vidutinės įmonės - apmokestinami pagal pilną mokesčių sistemą su tam tikromis išimtimis. • Mažos įmonės – mokesčiai, mokami nuo bendros apyvartos. • Mikro įmonės – mokesčiai, mokami vieną kartą per metus, supaprastinta sistema.
Finansų ekspertai kartais išskiria dvi esmines mokesčių taikymo strategijas: pirmoji – pradedantis verslas nėra potencialus taisyklių pažeidėjas ir jam reikia suteikti pakankamai daug laisvės, antroji – pradedančiuosius reikia vertinti kaip padidintos rizikos rinkos dalyvius, todėl jokios išimtys negali būti taikomos. Kiekvienos šalies teisė pasirinkti, kuriuos keliu eiti...
Reikėtų kurti tokias mokestines sąlygas, kurios būtų žymiai palankesnės tam, kuris nusprendžia būti legalus. Tai atsilieptų teigiamai keliais aspektais. Pirmiausia, išaugtų netiesioginių mokesčių surinkimas. Labai svarbu ir tai, kad dalis šiuo metu iš socialinių išmokų gyvenančių žmonių turėtų galimybę pradėti savo verslą, nebijodami potencialios rizikos nesėkmės atveju. Nereikėtų užmiršti ir geresnės psichologinės tokių žmonių savijautos bandant tvirčiau atsistoti ant savų kojų.
Konkurencingos rinkos kūrimas gali atrodyti kaip kova su vėjo malūnais, jei nepradėsime skatinti mažojo verslo, raginti jį išlįsti iš „šešėlio“ ir pradėti bent jau minimaliais įnašais prisidėti prie bendros gyvenimo kokybės gerėjimo. Smulkaus verslo skatinimas taip pat padėtų naikinti gana įsišaknijusį atotrūkį tarp mažųjų ir didžiųjų rinkos dalyvių, nes vieni galėtų varžytis turėdami didelius išteklius, o kiti – tam tikras nuolaidas.
