Bendrame tyrime, kurį atliko Kornelio universiteto ir „Virginia Tech“ tyrėjai, nustatyta, kad žala priklauso tik nuo to, kaip stipriai vaikas krato galvą.
Tyrimo autoriai rašo, kad ausies kanalui atvaizduoti jie naudojo įvairaus skersmens stiklinius vamzdelius, kurie buvo uždaryti viename gale. Tada jie numetė vamzdelius ant spyruoklės, kad imituotų purtomą galvą.
„Mūsų tyrimas susijęs su pagreičiu, reikalingu vandeniui iškratyti iš ausies. Kritinis pagreitis, kurį mes gavome eksperimentiniu būdu ant stiklinių vamzdžių ir 3D atspausdintų ausies kanalų, buvo maždaug 10 kartų didesnis už kūdikio ausų sunkio jėgą, kurie gali pakenkti smegenims“, – pranešime teigė tyrėjas Anui Baskota.
Jie pažymi, kad šis „kritinis pagreitis“ yra didesnis mažesniuose mėgintuvėliuose. Tai rodo, kad purtant galvą, kad ištekėtų įstrigęs vanduo, vaikai gali būti labiau pažeidžiami dėl mažo ausies kanalo dydžio, palyginti su suaugusiaisiais.
„Iš savo eksperimentų ir teorinio modelio mes išsiaiškinome, kad skysčio paviršiaus įtempimas yra vienas iš lemiamų veiksnių, skatinančių vandenį įstrigti ausies kanaluose“, – sakė D. Baskota.
Anot Mayo klinikos, suaugusieji ir vaikai, po buvimo vandenyje, dažnai purto galvą, kad išvengtų plaukiko ausies – infekcijos išoriniame ausies kanale, kurią sukelia bakterijos, augančios drėgnoje aplinkoje. Plaukiko ausiai būdingas niežėjimas ausies kanale ir diskomfortas, kuris laikui bėgant blogėja. Tai gali būti ypač skausminga mažiems vaikams.
Bet galvos kratymas nėra vienintelis sprendimas vandeniui ištekėti ir užkirsti kelią galimam užkrėtimui.
„Manoma, jei į ausį įdėsite kelis lašus skysčio, kurio paviršiaus įtempimas yra mažesnis nei vandens, pavyzdžiui, alkoholio ar acto, sumažėtų paviršiaus įtempimo jėga, leidžianti vandeniui ištekėti“, – sakė D. Baskota.
