Ilgametę patirtį turintis gamtininkas sako pastebintis, kad grybautojams ne retai trūksta saiko jausmo. Jie didžiuojasi prisirinkę pilną krepšį gėrybių, o galiausiai – pusę jų išmeta.
„Žmonės labai mėgsta didžiuotis pririnkę didelius krepšius grybų. Galiausiai, tų grybų sutvarkymas užtrunka pusę nakties ir žmonės pamato, kad daugybė grybų sukirmiję. Geriausia būtų grybus švariai nusivalyti miške ir parsinešti tik gerus, surūšiuotus.
Svarbiausia, jausti saiką ir parsinešti tiek grybų, kiek ruošiatės suvalgyti ar užsikonservuoti. Nereikia nupjauti viso miško, juk grybavimas – ne sportas. Jeigu nurinksime visus grybus, ateis laikas, kai turėsime įsivesti apribojimus jų rinkimui – dalyje Europos valstybių reglamentuojama, kiek grybautojas gali parsinešti grybų per dieną, o renkantys grybus pardavimui turi būti baigę specialius kursus“, – perspėja A. Kulbis.
„Trijų grybų“ grybautojai
Gamtininkas nesistebi, kad grybautojams pavyksta pririnkti pilnus krepšius miško gėrybių. Pasak jo, šį rudenį oro sąlygos grybavimui itin palankios.
„Oro sąlygos tikrai palankios. Visą vasarą Dzūkijos gyventojai skundėsi, nes ten trūko drėgmės ir grybai nedygo. Tačiau dabar Dzūkijoje taip pat pasipylė grybai. Jau beveik visoje Lietuvoje itin gausu baravykų, voveraičių, netrūksta ir kitų grybų“, – pasakoja A. Kulbis.
Jis juokauja, kad Lietuvoje galioja posakis „trijų grybų“ grybautojai. Gamtininkas paaiškina, kad taip sakoma dėl to, kad lietuviai dažnai renka tik populiarius grybus, tokius kaip baravykai, voveraitės.
„Iš vienos pusės, tai yra gerai, nes žmonės renka tik labai gerai pažįstamus grybus ir nekelia sau pavojaus, kad apsinuodys“, – akcentuoja gamtininkas.
Tačiau A. Kulbis ragina nepamiršti ir kitų, ne itin populiarių, bet ne ką mažiau vertingų grybų.
„Iš viso Lietuvoje yra keli šimtai rūšių valgomų grybų, kartais itin populiarių kitose šalyse. Pavyzdys – gauruotasis mėšlagrybis. Nors pavadinimas neskamba labai patraukliai, bet tai yra labai skanūs grybai, jų galima prisirinkti daug net nekeliaujant į mišką, nes auga netoli namų. Daug šių grybų galima rasti pievose, bet juos reikia rinkti labai jaunus.
Taip pat vertingas grybas yra juodkotė ugniabudė, vėlyvo rudens ar net švelnių žiemų grybas. Ji auga ant medžių, iš tolo šviečia savo oranžine spalva, ją nesunku atpažinti. Jų galima prisirinkti jau pasibaigus grybavimo sezonui“, – pasakoja jis.
Vienas kąsnis gali būti mirtinas
A. Kulbis įspėja, kad einant grybauti labai svarbu mokėti atpažinti nuodingus grybus. Kai kurių paragavus – nepadėtų ir gydytojas.
„Patys pavojingiausi grybai yra žalsvoji ir smailiakepurė musmirės. Labai svarbu, kad jų požymius įsidėmėtų net maži vaikai. Šie grybai klastingi, nes apsinuodijęs žmogus po kažkiek laiko pajaučia pagerėjimą, galvoja, kad pasveiko. Net nedidelis kiekis šių grybų žmogaus sveikatai yra mirtinas“, – pabrėžia gamtininkas.
A. Kulbis sako, kad nepatyrę grybautojai žaliąją musmirę dažnai sumaišo su žaliuoke, žalios spalvos ūmėdėmis, kartais net piengrybiais. Tačiau gamtininkas teigia, kad ją atskirti visai nesudėtinga.
„Žalsvoji musmirė turi sijonėlį, sustorėjimą apačioje. Ji skiriasi ir nuo mums įprastos raudonos musmirės, nes neturi taškelių. Paprastoji musmirė taip pat nuodinga, tačiau nuo jos mirštama retai“, – atkreipia dėmesį jis.
Gamtininkas įspėja, kad yra ir daugiau pavojingų grybų, galinčių sukelti stiprius apsinuodijimus ar net mirtį.
„Tai eglinė kūgiabudė, ją galima supainioti su kelmučiais. Reikėtų vengti ir patujaro plaušabudės – ji turi šiek tiek panašumo į pavasarį ir vasaros pradžioje augančias žmonių pamėgtas pavasarines baltekles. Taip pat nuodingasis nuosėdis ir kai kurie kiti grybai“, – akcentuoja A. Kulbis.
Tikėkite tik patikrinta informacija
Pasak gamtininko, svarbu neliesti ir nevalgyti visiškai nepažįstamų grybų. Jie nebūtinai nuodingi, tačiau gali būti reti ir saugomi. Taip pat jis ragina atsakingai vertinti informaciją apie grybus internete bei socialiniuose tinkluose.
„Jeigu jau dedame grybą į puodą ar keptuvę, reikia įsitikinti, kad tai ne nuodingas grybas. Kartais žmonės įkelia grybų nuotraukas į socialinius tinklus, klausia patarimų pas kitus grybautojus. Dažnai nuotraukos būna padarytos skirtingame apšvietime ir grybai atrodo ne tokie, kokie yra iš tiesų – skiriasi atspalviai, nematyti diagnostinių požymių.
Atsiranda žmonių kurie labai geranoriškai bando patarti, bet reikėtų pasitikėti tik profesionalų, mikologų (grybus tiriantys mokslininkai – aut. past) patarimais. Arba dalyvauti seminaruose, mokymuose, kuriuos veda mikologai. Tiksliai žinoti, kad atrastas grybas yra geras, gali tik ilgametę patirtį turintys grybautojai arba gamtininkai“, – pabrėžia A. Kulbis.
Svarbu, kur renkate ir dedate grybus
Gamtininko teigimu, svarbu žinoti, kokių vietų reikėtų vengti grybaujant.
„Negalima rinkti grybų, kai jie auga arti magistralių, geležinkelių, stambių pramonės įmonių. Šalia tokių vietų surinkti grybai nebus patys vertingiausi. Jie taip pat kaupia viską, ką automobiliai išmeta. Grybam būdinga savybė kaupti nuodingas medžiagas. Nuo tokių vietų reikėtų grybauti bent 200 metrų atstumu“, – teigia A. Kulbis.
Gamtininkas pataria grybus rinkti į pintus, pralaidžius orui krepšius. Tačiau svarbiausia – surinktus grybus kuo greičiau sutvarkyti.
„Geriausia grybus rinkti į pintus krepšius, nerekomenduojama jų dėti į plastikinius kibirus, o pats blogiausias variantas – parduotuvių maišai. Juose laikomi grybai gali sugesti jau po kelių valandų. Be to, jeigu grybų labai ilgai nesutvarkysime ir dieną ar dvi paliksime krepšiuose, jie taip pat suges.
Sakoma, kad kai kuriuos grybus galima valgyti ir ką tik nuskintus. Tačiau patarčiau visus grybus termiškai apdoroti. Kartais galvojama, kad jeigu išsivirėme, tai grybai gali stovėti kiek nori. Geriausia juos suvalgyti per dvi paras“, – pasakoja A. Kulbis.
„Taip pat, kai prasidės šalnos, ims irti grybų baltymai ir jie pages, taps netinkami valgyti, net jeigu ir atrodys gražiai“, – priduria jis.
Nori paragauti „uždrausto vaisiaus“
A. Kulbis akcentuoja, kad kelios rūšys grybų praeitais metais buvo išbrauktos iš saugomų rūšių sąrašo. Nuo to laiko, šios gėrybės lietuvaičiams tapo tarsi uždraustas vaisius, kurio troško paragauti kiekvienas užkietėjęs grybautojas.
„Iš saugomų rūšių knygos buvo išbrauktas kopūstgalvis raukšlius. Buvo aptikta pakankamai naujų radaviečių ir grybui negresia išnykimas. Kitas toks grybas – didysis kukurdvelkis, anksčiau vadintas didžiąja langermanija. Jis auga tokiose vietose, kuriose sunku jį saugoti. Pavyzdžiui, soduose, miestų vejose.
Galima pastebėti, kaip internete žmonės dalijasi, kad masiškai renka ir valgo šiuos grybus. Dar ir pabrėžia, kad jie jau nebesaugomi ir galima valgyti. Iškyla vertybinis aspektas, nes, vis dėlto, tie grybai nėra tokie dažni Lietuvoje ir tai, kad kai kurie žmonės juos supranta kaip draudžiamą vaisių, skanėstą, nėra labai teisingas požiūris.
Jeigu smalsu, radus didesnį kiekį šių grybų galima vieną kitą paragauti, pasigrožėti. Jie labai lengvai atpažįstami, nėra į juos panašių nuodingų grybų. Tačiau rinkti maišais, bandyti prekiauti tikrai nederėtų, nes labai greitai šie grybai gali vėl atsirasti saugomų rūšių sąraše“, – sako A. Kulbis.
