Prarasti mamą yra didžiausias skausmas gyvenime. Neįsivaizduoju, ką dabar tenka išgyventi visai Kristupo šeimai, jo vaikams – vien pagalvojus kaupiasi ašaros.
Bet jam pasidalinus įrašu apie mamytės išėjimą, širdį suspaudė nuostabūs žodžiai, kad ji išėjo apsupta artimiausių žmonių. Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis ji tikrai jautė, kad yra visų mylima...
Taip gražiai jis parašė, kad su mama turėjo itin artimą ryšį, o vaikams ir anūkams ji buvo pati geriausia, mylimiausia mama ir močiutė pasaulyje – ko daugiau gali reikėti gyvenime?
Prašo tik vieno
Tačiau kiek žmonių išeina vieni, neturėdami šalia nė vieno, kiek žmonių nebendrauja su savo brangiausiomis mamomis dėl pačių mažiausių smulkmenų? Patys iškeliame save ir savo principus aukščiau už žmogų, kuris mums suteikė gyvybę...
Tad tikrai noriu pasakyti garsiai, kad mane išgirstų kuo daugiau žmonių – mylėkime, branginkime ir gerbkime savo mamas. Dažniau pasiteiraukime, kaip jos laikosi, būdami šalia apkabinkime.
Nė vienas nesame amžinas, tad išmokime saugoti ir branginti tai, kas svarbiausia. Perskaičiusi Kristupo žodžius pati nieko nelaukdama paskambinau mamai ir pasakiau, kad myliu.
Kviečiu tai padaryti ir kitus – jei galite, nueikite, nuvažiuokite, aplankykite, apkabinkite ir ištarkite žodį „myliu“, kurį sakome taip retai... Jei negalite nuvažiuoti – paskambinkite.
Visada galime rasti priežasčių, kodėl negalime to padaryti dabar, bet kas gali būti svarbiau už žmogų, kurio dėka mes esame šiame pasaulyje? Nebeatidėliokime priminimo patiems svarbiausiems žmonėms, kad mylime, nes kitą dieną jau gali būti per vėlu.
Autorius: skaitytoja Goda
