O dabar ji geba ne tik sau, bet ir kitiems rasti kokybiškų drabužių vos už vieną eurą. Būtent tiek jai atsiėjo naujas vilnonis paltas, pagamintas Prancūzijoje.
Taip pat dėvėtus drabužius mados dizainerė persiuva, suteikia jiems ne tik naują formą, bet ir kitą gyvenimą.
Pavyzdžiui, vyriški švarkai tampa moteriškais kostiumėliais, kelnės – sijonais, o senas močiutės paltas – šiuolaikišku drabužiu anūkei.
Apie laimikius padišanuose ir kodėl ten verta apsipirkti, tvarumo ir ekologijos svarbą, klientus, kurie prašo persiūti ir prikelti antram gyvenimui senelių drabužius pasakojo tvarios mados dizainerė Olesia Les.
Kada apskritai susidomėjote drabužių kūrimų ir tvaria mada?
Esu mados inžinerijos magistrė. Ne tik kuriu drabužius, bet ir domiuosi, iš kur jie atsiranda, kaip juos dėvėti ir utilizuoti. O dabar save vadinu ir tvarios mados dizainere, nes fokusuojuosi į tvarios mados rūšį – perdarymą. Perku dėvėtus drabužius ir juos perdarau, persiuvu.
Šia drabužių kūrimo kryptimi susidomėjau studijuodama magistrą. Tai buvo mano magistrinio darbo tema, kūriau drabužių kolekciją. Taip pat atlikau tyrimus, tikrinau ir tyriau, ar dėvėtų drabužių medžiagos tikrai yra tinkamos naudoti dar kartą. Paaiškėjo, kad dėvėtos medžiagos nuo naujų beveik nesiskyrė.
Iš pradžių net negalvojau, kad įmanoma kurti drabužius ne iš naujų audinių. Suvokimas, kad galima perdaryti drabužius, buvo atradimas, netgi sukrėtimas. Mane pačią stebino faktas, kad drabužius galima siūti iš jau pasiūtų drabužių.
Baigusi mokslus dirbau įvairiose srityse, kūriau vestuvines sukneles, vykdžiau asmeninius žmonių užsakymus. Tačiau tvarios mados mintis manęs nebepaleido. O perdaryti drabužius vėl pradėjau gimus sūnui, nes su žmonių užsakymais nebegalėjau dirbti. Todėl atsirado laiko perdarymams.
Be to pastebėjau, kad pasikeitė žmonių nuomonė apie dėvėtus ir perdarytus drabužius. Dabar žmonės nori pirkti tiek dėvėtus, tiek perdarytus drabužius.
Kaip manote, kodėl ir kaip pasikeitė žmonių požiūris į dėvėtus drabužius?
Kai apie ekologiją, apie mados pramonės taršą kalbama vis daugiau, gyventojai tų faktų nebeignoruoja. Be to, žmonės pradėjo daugiau keliauti, prasiplėtė jų akiratis. Žmonės tapo smalsesni ir atsikratė tam tikrų stereotipų. Pavyzdžiui, kad dėvėtus drabužius perka tik neturtingi žmonės.
Dar vienas stereotipas, kad naujas daiktas yra kokybiškas daiktas. Gal anksčiau taip ir buvo, tačiau dabar naujumas nebėra kokybės rodiklis. Naujas drabužis nebūtinai bus kokybiškas.
Tarp naujų drabužių tiek daug šlamšto, kad netgi gaila, kad žmonės skiria laiką, jiems gaminti, juo labiau pirkti ir dėvėti.
Pavyzdžiui, pasidalijau savo perdarytų suknelių serija vienoje socialinio tinklo grupėje. Ir sulaukiau komentarų, kad perdarytus, ne naujus drabužius per brangiai parduodu. Buvo labai akcentuojamas tas nenaujumo aspektas. Žmonės nesupranta, kad jau dėvėtas drabužis gali būti kokybiškesnis už naują.
Kokius drabužius perkate perdarymui?
Viskas priklauso nuo idėjos. Pavyzdžiui, jeigu kilo idėja siūti sijonus, galvoju iš kokio drabužio juos geriausia būtų pasiūti. Be to, kai ateinu į padišaną (dėvėtų drabužių parduotuvę – aut. past.) ieškoti lobių savo perdarymams, ieškau geros sudėties drabužių.
O ieškojimas atrodo taip: braukiu ranka per sukabintus drabužius ir iš karto jaučiu, kurie netinka. O geros sudėties drabužius gerai apžiūriu.
Svarbu atkreipti dėmesį į rankovių ir apykaklės vidines puses, pamušalo stovį, pažastis, kišenes. Tai yra svarbiausios vietos drabužyje, kurios greičiausiai dėvisi. Stengiuosi gelbėti gerus drabužius, o spalva ar raštas man jau nėra taip svarbu.
Laimikiai dėvėtų drabužių parduotuvėse už eurą
Už kiek perkate dėvėtus drabužius? Ar kaina jums svarbi?
Mažiausia kaina, kokią esu mokėjusi už dėvėtą drabužį, yra 1 euras. Man už eurą nusipirkti lininę suknelę jau tapo įprasta. Tačiau yra pavykę už 1 eurą nusipirkti ir visiškai naują vilnonį paltą, pagamintą Prancūzijoje.
Nesistengiu ieškoti kuo pigesnių drabužių. Jeigu drabužio sudėtyje yra prabangaus pluošto – kašmyro ar šilko, negaila sumokėti nustatytą sumą. Vis tiek ji bus mažesnė negu perkant naują drabužį.
Tačiau kai man pačiai reikia kokio nors drabužio, mėgstu apsipirkti, kuomet „Humanose“ drabužių kaina siekia 1 eurą. Netgi drauges ar koleges aprengiu drabužiais už eurą, nes gaila palikti kokybiškus drabužius, kurie tikriausiai, jeigu nebus nupirkti ir bus utilizuoti.
Kaip dėvėtų drabužių parduotuvėse rasti kokybiškų drabužių?
Kartais žmonės tikisi, kad atėję į dėvėtų drabužių parduotuvę jie ras tą patį, ką mato ir greitosios mados parduotuvėse. Gyventojai tikisi, kad viskas bus iškabinta pagal dydžius ir spalvas. Tačiau taip nėra, ten visko po vieną vienetą.
Bet dabar jau ir dėvėti drabužiai gražiau rūšiuojami. Kai prieš keliasdešimt metų jais buvo pradėta prekiauti, drabužiai buvo tiesiog sumetami į metalinius konteinerius, kuriuose reikėdavo iš tikrųjų kuistis. Ten dar sunkiau būdavo kažką rasti.
Kuistis dėvėtų drabužių parduotuvėje reikia nusiteikimo. Man tai yra nuotykis ir azartas. Visada įdomu, ką rasiu.
Tačiau svarbu žinoti, ko ieškote, tada neprisipirksite nereikalingų drabužių. Jeigu ieškote kelnių tai ir eikite prie kelnių kabyklos. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į natūralias medžiagas, pavyzdžiui, vilną, medvilnę, šilką. Reikia tikrinti drabužių etiketes.
Tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir į drabužius, kurių įprastai nedėvite. Pavyzdžiui, jeigu galvojate, kad jums netinka raudona, kaip tik pabandykite ją pasimatuoti ir tada nuspręsti, tinka ar ne.
Kalbant apie kokybę svarbu apžiūrėti drabužį, jeigu jis apsiburbuliavęs, reiškia, kad jo sudėtis yra prasta, tokio geriau nepirkti. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į labiausiai dėvimas drabužio dalis. Kelnėse svarbu apžiūrėti kelius, kišenes. Viršutinio drabužio – pažastis ir rankogalius.
Ar visi gali apsipirkinėti dėvėtų drabužių parduotuvėse? Kodėl kai kurie žmonės ten nieko neranda?
Padišanuose tikrai visi gali apsipirkinėti. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į jaunus žmones, paauglius. Jie ieško savo stiliaus ir eksperimentuoja. Todėl geriausia jiems drabužių ieškoti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Ten jie gali rasti daug daugiau galimybių saviraiškai už daug mažesnę kainą ir daug mažesnę žalą gamtai.
Pati esu kilusi iš mažo miestelio, Visagino. Jaunystėje klausiau roko ir buvau gotė. Mano mieste nebuvo drabužių parduotuvių, tik turgus. Todėl mano vienintelė išeitis buvo padišanai. Tik ten rasdavau ilgus juodus sijonus, nėriniuotas palaidines. Man drabužiai buvo saviraiškos kūrimo įrankis. Dėvėtų drabužių parduotuvėse galėjau kurti stilių už prieinamą kainą, kad liktų pinigų kitoms pramogoms.
Todėl siūlau jaunimui pabandyti naujų drabužių parduotuves iškeisti į padišanus. Tegul padaro eksperimentą ir bent pusę metų atsisako didelių prekybos centrų, taip ne tik sutaupys pinigų, bet ir kokybiškesnių drabužių įsigys, nors jie ir bus dėvėti.
Prašo persiūti paveldėtus senelių drabužius
Ar sunku perdaryti ir persiūti drabužius?
Kartais tai padaryti netgi sudėtingiau nei iš gabalo medžiagos pasiūti drabužį.
Kol kas standartizuoti siuvimo procesų negaliu. Kiekvieno drabužio apdirbimas skiriasi, todėl juos ir persiūti tenka skirtingai. Vienus daugiau ardau, kitus mažiau.
Ar žmonės atneša savo senus drabužius, kuriuos prašo persiūti?
Taip, žmonės atneša perdarymui drabužius, kuriems jaučia sentimentus. Tai būna tėvų ar močiučių palikimas. Dažnai atneša senus poliesterio gaminius, šis audinys nėra natūralus. Dažnai jis būna nepatogus nešiojimui.
Tačiau jeigu žmogus vis tiek nori jį panaudoti, ieškome išeičių. Pavyzdžiui, siuvame drabužį be rankovių, kad nebūtų sąlyčio su pažastimis ir žmogus neprakaituotų. Arba siuvu viršutinį drabužį, kuris būtų dėvimas ne ant nuogo kūno.
Asmeniniai perdarymai yra bendras projektas. Tokie dalykai kainuoja brangiau. Tai netgi brangesnė paslauga, nei kažką pasiūti iš naujo gabalo medžiagos.
Kaina priklauso nuo drabužio ir to, ką norima iš jo padaryti. Jeigu iš palto norime padaryti paltą, pavyzdžiui, yra tekę tik patrumpinti ir pasiaurinti paltą, toks perdarymas kainavo iki 100 eurų.
Bet kartais iš suknelės nori padaryti suknelę, tačiau ją tenka visiškai išardyti. Iš gabaliukų tenka sudėlioti į naują drabužį. Tokie darbai gali kainuoti ir 300–400 eurų. Vis dėlto dažnai klientui sukurta emocinė palikimo vertė pranokstą tą sumą, kurią jis sumoka.
Dalyvaujate drabužių mainų renginiuose, ten skaitote paskaitas apie tvarumą. Kaip vertinate tokius renginius ar mainote ir savo ar savo kurtus drabužius?
Prie „Giver tag“ bendruomenės mainytuvių prisijungiau kaip lektorė Renginių metu skaitau pranešimus apie tvarią madą.
Taip pat ir pati mainau savo drabužiais, kurių nenešioju. Pasikeitė tiek mano kūnas, tiek požiūris į drabužius ir stilių, todėl atsirado rūbų, kurių nenešioju. Anksčiau tokius drabužius atiduodavau. Kai pirmą kartą atrinkau drabužius mainytuvėms buvo nejauku juos nešti. Galvojau, kad jie niekam nepatiks ir bus neįdomūs. Tačiau, kaip nustebau, kad kitiems man nusibodę drabužiai tapo lobiu.
Moterims smagu mainytis, nes džiugina mintis, kad štai paroviau gerą drabužį, už kurį nereikėjo mokėti. Tikrai tokie renginiai yra labai prasmingi tiek tvarumo prasme, tiek emocinio džiaugsmo.
Brangius drabužius žmonės perka norėdami tapti svarbiais?
Kaip vertinate perpardavinėtojus, kurie nusiperka dėvėtą drabužį už eurą ir parduoda už 100 eurų?
Verslas nėra tik savikaina ir kaina. Dalykų susideda kol turime galutinę kainą. Visi, kurie užsiima šia veikla arba planuoja užsiimti, turėtų suvokti, kad tai yra juodas ir sunkus darbas.
Juk reikia važiuoti ir ieškoti drabužių, juos išvalyti, nufotografuoti ir patalpinti į internetinę svetainę. Viskas kainuoja. Kainomis nereikia piktintis, o, jeigu nepatinka, galima tiesiog nepirkti.
Beje drabužių perpardavinėjimas tapo madingas. Daug žmonių galvoja, kad pripirks gražių drabužių, o vėliau juos parduos. Pastebiu, kad tokie žmonės parduoda šlamštą, nes nežino sudėčių ir kaip atskirti kokybišką daiktą nuo nekokybiško.
Ar jums svarbūs prekiniai ženklai? Ar dėvėtų drabužių parduotuvėse jų ieškote?
Man brandai nėra svarbūs, gal kada nors gyvenime ir norėčiau sau leisti įsigyti brangų rankinuką. Tačiau nebandysiu žūtbūt jį įsigyti, jeigu galimybės to neleidžia.
Prekiniai ženklai yra susiję su psichologija. Žmonės pirkdami brangių prekinių ženklų drabužius bando jų verte kompensuoti savo vertę. Žmonės bando kurti savo vertę ne iš vidaus, bet iš išorės.
Tačiau sunku dirbti su savimi ir būti vertingu žmogumi, lengviau nusipirkti brangų drabužį. Žmonės juos įsigiję jaučiasi gražūs, vertingi ir prabangūs.
Tikrai nesuprantu, kam reikia pirkti naujus brandinius drabužius ar aksesuarus, jeigu juos galima įsigyti vintažinius. Mano manymu jau dėvėti jie turi dar didesnę vertę. Lietuvoje irgi galima rasti platformų, kuriose galima įsigyti brandinius drabužius ir aksesuarus už prieinamą kainą.
Todėl jeigu jau žmogus nori brando, tegu jį perka iš antrų rankų.
Turiu įsigijusi Prada rankinuką, kurį radau Visagino padišane, kai buvau studentė. Jis kainavo 16 litų. Tačiau labiausiai džiaugiuosi, ne todėl, kad jis Prada, bet kad radau padišane.
