Rusijos literatūroje atsirado naujas detektyvų rašytojas Borisas Akuninas (tai įtakingo Rusijos intelektualo Grigorijaus Čkhartašvilio slapyvardis). Akuninas, sukūręs gyvybingų romanų seriją apie Fandorino, rusų XIX amžiaus seklio, žygius, pakeitė rusų literatūros peizažą.
Čkhartašvilis yra žurnalo “Innostrannaja literatura” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Šis prestižinis leidinys sovietiniais laikais ir tuoj po jų buvo vienintelis užsienio literatūros importuotojas. Tad neatsitiktinai savo romanuose Akuninas remiasi turtinga britų detektyvų rašymo tradicija. Fandorinas yra lyg švelni seklio vienišiaus - Holmso, Puaro, Tėvo Brauno, Džeimso Bondo - parodija… Visi jie kažką paskolino Fandorinui: elgesio, apsirengimo stilių, finalinės nusikaltėlį atskleidžiančios kalbos sakymo manierą. Fandorinas nepriekaištingai apsirengęs, šaltakraujis, tobulų manierų, išsilavinęs - ir sykiu keistas, savitas. Jis niekad nepralošia žaisdamas kortomis…
Akuninas savo romanuose sumaniai supina istorinius mitus ir faktus, rusų, Europos literatūrą ir dabartinius įvykius. Jis su malonumu bando skaitytojo patiklumo ribas. Kartais jo rašymo stilius tampa pernelyg nedoras ir nepagarbus, kartais - sąmojingas ir kruopštus.
Akuninas Rusijoje sugebėjo užpildyti tradicinę spragą tarp inteligentijos ir masių. Agatos Kristi ir Ruth Rendall gerbėjai tiesiog ryja jo romanus. Intelektualai sako, kad mėgsta Akuniną dėl literatūrinio drovumo ir skaidraus rašymo stiliaus. Naujieji rusai kompanijose ir konsultacinėse firmose laiko Akunino romanus stalčiuose ir skaito juos laisvesnę minutę. Akuninas padarė tai, ko nepavyko nuveikti politikams, sociologams ir užsienio įtakai: jis sukūrė Rusijoje vidutinę klasę.
Akuninas yra programiškas rašytojas: jo romanai dalyvauja debatuose apie Rusijos identitetą. Savo kūriniuose jis aprašo paskutinius XIX amžiaus dešimtmečius, kai Rusija buvo Europos galia, jos monarchija susijusi su karališkomis šeimomis visoje Europoje, aristokratija daug keliaujanti, puikiai komunikuojanti keliomis kalbomis ir nepaprastai turtinga. Romanuose aprašoma europietiškoji Rusija, atvira Vakarams ir kultūriškai su jais susijusi, galinti tapti integruota ir sėkminga Europos valstybe.
Tačiau jis kalba ir apie fatališkus Rusijos trūkumus - kyšininkavimą ir korupciją. Kaip ir apie Karališkąją šeimą, apsėstą rituališkumo ir fasadiškumo manijos. Jis rašo apie Rusiją, praradusią ryšį su Rytais ir Rytų dvasine tradicija - būtina sąlyga jos išlikimui.
Pats Fandorinas viename asmenyje yra meritokratijos, kosmopolitizmo ir orientalizmo eksponentas. Kelionėje į Japoniją jis gauna kovos menų patirties, randa savo ištikimą tarną ir išmoksta meditacijos. Herojus pateikiamas kaip Rusijos ateitis. Kai Fandorinas, pasibaisėjęs savo šalimi ir jos atstumtas, išvyksta į Europą (paskutinis serijos romanas “Karūnavimas”), autorius pasmerkia Rusiją pražūčiai.
Šiame kontekste Akunino romanai plėtoja siekiamo Rusijos identiteto idėją, galėjusią atsirasti XIX a. pabaigoje: Europos Rusija, kuri semiasi stiprybės iš Rytų. Tai revizionistinis istorinis požiūris, teigiantis, kad tuo metu Rusija prarado savo istorinį šansą. Ši nesėkmė tapo vėlesnės katastrofos - revoliucijos - priežastimi. Kitose romanų serijose rašytojas ignoruoja visą sovietinį tarpsnį, kaip istorinį savo galimybes praradusios valstybės egzistavimo dugną.
Naujausio (ir pirmosios naujos serijos knygos) Akunino romano herojus yra Fandorino anūkas Nikolajus. Jis gimė ir gyvena Didžiojoje Britanijoje - regis, Fandorinai per revoliuciją paliko Rusiją. Jis grįžta į “vorų stiklainyje” pokomunistinę Rusiją ir tampa sekliu, tirdamas nebaigtą savo senelio bylą. Su Fandorino palikuonio sugrįžimu Rusijos istorija prasideda iš naujo. Romane lyg ir teigiama, kad Rusija šiandien pasiruošusi sekti Fandorinu, kad rusai yra pasirengę tapti Europos ir Vakarų piliečiais, nepamiršdami savo rytietiškų šaknų.
Fandorino romanų serijoje apie komunizmą ir Sovietų Rusiją kalbama kaip apie temą, neminimą padorioje draugijoje. Be abejo, XX amžiaus Rusija būtų buvusi geresnė vieta gyventi, jei Fandorino sugebėjimai būtų panaudoti šalies politinėje administracijoje, juk gyvenimas ir literatūra Rusijoje visuomet buvo linkę susijungti.
