„Šis mūsų sezonas buvo dvejopas", - teigia Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas. Jį labiausiai džiugina komandiniai pasiekimai Į istorijos metraštį įrašytas dar vienas Lietuvos biatlono sezonas. Po sėkmingų Sočio olimpinių žiemos žaidynių jis teikė vilčių, biatlonininkų gretas papildė buvęs olimpietis slidininkas Vytautas Strolia, tačiau metai mūsų šalies sportininkams nebuvo lengvi.
Pasaulio taurės varžybose praėjusį sezoną taškų iškovojo tik moterys.
Tris pelnė Natalija Kočergina, du – tokio rango varžybų debiutantė Gabrielė Leščinskaitė. Ši perspektyvi biatlonininkė bene vienintelė iš Lietuvos rinktinės sezoną gali vadinti sėkmingu.
18-metė G. Leščinskaitė iškovojo šeštąją vietą atvirajame Europos jaunimo (iki 20 m.) čempionate, bet krimtosi dėl ne itin pasisekusio pasirodymo pasaulio jaunių (iki 18 m.) čempionate Baltarusijoje, kur užėmė 10-ąją, 22-ąją ir 30-ąją pozicijas.
Pasaulio suaugusiųjų čempionate Suomijoje jaunoji lietuvė nustebino net pačią save – pirmą kartą 15 km asmeninėse lenktynėse dalyvavusi sportininkė aplenkė 62 varžoves ir užėmė 39-ąją vietą – geriausią iš visų planetos pirmenybėse dalyvavusių lietuvių.
Komandų rikiuotėje, dar vadinamoje Tautų taurės įskaita, Lietuvos vyrai ir moterys Pasaulio taurėje užėmė 22-ąją vietą.
Pastarasis sezonas išskirtinis ir tuo, kad Pasaulio taurės varžybose debiutavo Lietuvos moterų estafetės komanda.
„Šis mūsų sezonas buvo dvejopas. Kėlėme užduotis ir visai komandai, kuri mums turėjo palengvinti atrankos kelią į olimpines žaidynes, ir kiekvienam sportininkui atskirai. Komandinį tikslą įvykdėme su kaupu – įsitvirtinome tarp 23 stipriausių rinktinių ir padėjome pagrindą siekiant kelialapio į olimpinių žaidynių estafečių varžybas. Individualūs rezultatai šiemet mūsų nedžiugino ir tai mums kelia nerimą. Bandome prisiminti pasirengimą po Sočio olimpinių žaidynių, kai Tomas Kaukėnas per pasaulio kariškių čempionatą buvo antras, buvome euforijoje ir gyvenome rožinėmis spalvomis. Merginų grupėje buvo susidariusi dviprasmiška situacija, nes nežinojome Dianos Rasimovičiūtės-Bricės likimo – buvo abejonių, ar ji liks biatlone, ar ne. Jautėme, kad mūsų moterų biatlono lyderė pavargo po įtemptų metų, ir vilėmės, kad ji nuspręs pailsėti ir į rinktinę sugrįš vėliau. Nedaug tikėjomės iš jaunųjų sportininkių. Vyrų grupėje Tomas Kaukėnas ir Karolis Dombrovskis po praėjusio sezono buvo Pasaulio taurės varžybų lygio, ir beliko tik jiems ieškoti rezervo ir stiprinti vyrų komandą“, – sako trečią kadenciją Lietuvos biatlono federacijai (LBF) vadovaujantis Arūnas Daugirdas. Ar po sezono liko ta pati trenerių komanda?
Ta pati, tik rezervinę komandą papildė Gintautas Černiauskas, buvęs Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos generalinis sekretorius. Jis suvaldė jaunimą, einantį mūsų lyderiams iš paskos, jo nepaliko likimo valiai. Praėjusį sezoną su biatlonininkais pasirengimą pradėjo mūsų komandos strategas latvis Ilmaras Bricis, kuris, kaip buvęs sportininkas, mūsų biatlonininkams puikiai atrenka ir slides varžyboms, jam talkina Aurimas Bučelis. Po parengiamojo laikotarpio prie jų prisidėjo Jevgenijus Pečionkinas, o nuo rudens prisijungė Ruslanas Nikitinas. Per sezoną komandą aptarnavo keturi žmonės, o per pagrindines sezono varžybas – pasaulio ir Europos čempionatus – į pagalbą kvietėmės Latvijos trenerį Vitalijų Urbanovičių. Kuo toliau, tuo labiau susiduriame su aptarnaujančiojo personalo trūkumu, nes vis labiau didėja jo įtaka sportininkų rezultatams. Pradedant nuo sportininko psichologinės būsenos ir baigiant inventoriumi, kurį kas nors turi paruošti.
Su ta problema iš vidinių resursų lyg ir susitvarkėme. Tačiau neturime nuolatinio kineziterapeuto. Federacijos ištekliai nėra dideli ir, kuo stipresnė pagrindinė rinktinė, tuo mažiau dėmesio galima skirti esantiesiems apačioje. Kaip pavyzdys: kai Diana Rasimovičiūtė rengėsi Vankuverio olimpinėms žaidynėms, turėjome tik ją vieną iš suaugusiųjų ir labai gražaus jaunimo.
Vienai Dianai tikrai nereikėjo tiek lėšų, kiek dabar jų reikia mūsų moterų ir vyrų komandoms išlaikyti. Galėjome daugiau dėmesio skirti jaunimui, iš kurio išaugo Tomas Kaukėnas, Karolis Dombrovskis. Kai ypač stipri pagrindinė komanda, gana sunku rasti resursų ir galimybių išlaikyti rezervą. Tačiau mes jo vis vien nepaliekame likimo valiai.
Turime vadinamąsias A ir B komandas. Pirmosios uždavinys – pasaulio čempionatas, Pasaulio taurė ir atranka į olimpines žaidynes, o antrosios – Tarptautinės biatlono sąjungos (IBU) taurė, per kurios varžybas vykdomi kvalifikaciniai normatyvai ir, kai reikia, papildoma A komanda.
Ar biatlonininkams buvo pakankamai varžybų?
Mūsų sezonas prasideda lapkričio pabaigoje ir baigiasi kovo pabaigoje. Kiekvieną savaitgalį vyksta varžybos. Pasitaikydavo, kad per vieną savaitgalį sutapdavo kelios svarbios varžybos. Šiemet netgi praleidome universiadą, nes tuo pačiu metu vyko Europos čempionatas. Jeigu mūsų sportininkai būtų dalyvavę universiadoje, visi būtų patekę į dešimtuką. Universiadoje dalyvavo tie biatlonininkai, kuriuos mūsų sportininkai lenkdavo per Pasaulio taurės varžybas. Mums Europos čempionatas buvo svarbesnis nei universiada. Nesame lengvai pasiekiamų aukštų vietų medžiotojai, mes kovotojai ten, kur iš tikrųjų reikia kovoti. Dideles viltis siejote su moterų ir vyrų estafetės komandomis, ar jos pateisino lūkesčius?
Kadangi pasirinkome komandinį pasirengimą, šiandien turime tvirtas pozicijas per Pasaulio taurės varžybas. Jeigu to nebūtume akcentavę, šiandien geriausiu atveju turėtume vieną vyrą ir vieną moterį, kurie galėtų dalyvauti Pasaulio taurės varžybose. O tai reikštų, kad mūsų atranka į olimpines žaidynes būtų pasmerkta. Geriausiu atveju galėtume kovoti dėl vieno kelialapio. Nuo kito sezono, kaip ir slidinėjimo srityje, pereinama prie biatlono taškų. Atsilikimas bus vertinamas taškais. Manyčiau, kad biatlonas įrodys, jog nekils jokios problemos, jei nuo procentų bus pereita prie taškų.
Norint dalyvauti Pasaulio taurės varžybose, reikės surinkti ne mažiau kaip 150 biatlono taškų, o pasaulio čempionato ir olimpinių žaidynių normatyvas – 180 taškų. Pagal šią sistemą šiandien turime 11 sportininkų, kurie realiai pretenduos dalyvauti olimpinėse žaidynėse. To iki šiol niekada nėra buvę.
Šį sezoną ypač ūgtelėjo mūsų vidurinė grandis. Per Pasaulio taurės pirmojo etapo varžybas jau galės dalyvauti devyni mūsų biatlonininkai, o šį sezoną pradėjome turėdami tik du vyrus ir tris moteris. Atrodo, smulkmena, bet ji labai reikšminga.
Tarptautinė biatlono sąjunga daro prielaidas šalims aktyviau kovoti dėl patekimo į Pasaulio taurės varžybas. Norint čia būti, reikia stengtis, sudaryti konkurenciją varžovams, tobulėti, nes kiti tave išspirs. Estafetėms didžiulį dėmesį skiria visos šalys. Konkurencija didžiulė, varžovai vieni kitus labai atidžiai seka. Kiekvienais metais didinamas estafečių rungčių skaičius. Per pastaruosius ketverius metus atsirado dvi naujos estafečių rungtys: mišrios 2 + 2 ir 1 + 1, liko ir klasikinė. Mažosios estafetės atsirado atsižvelgiant į mažųjų šalių galimybes. Ne kiekviena šalis gali dalyvauti klasikinėje estafetėje, kur atstovauja keturios moterys ir keturi vyrai, turintys Pasaulio taurės varžybų normatyvą. O mes, Lietuva, turime.
Pastarajame IBU kongrese praėjusių metų rudenį Austrijoje buvo patvirtinta olimpinių žaidynių atranka, šis sezonas buvo paskutinis, kai buvo varžomasi pagal senąją sistemą. Nuo ateinančios žiemos žaidimas prasidės pagal naujas taisykles. Į olimpines žaidynes vyksime ne pagal pasaulio čempionato, o pagal Pasaulio taurės varžybų rezultatus, į kurių įskaitą įeis ir pasaulio čempionatas. Mums naujoji sistema yra palanki.
Šiemet per televiziją vyko gana daug biatlono transliacijų, tad gal galite teigti, kad Lietuvoje biatlonas labai populiarėja?
Sportas daugiausia priklauso nuo televizijos, kuri diktuoja madas visame pasaulyje. Televizijos renkasi sporto šakas, kurias žiūri tūkstančiai sporto aistruolių. Biatlono, slidinėjimo, kalnų slidinėjimo varžybas „Eurosport“ kanalas nuperka penkeriems metams į priekį ir tarptautinėms federacijoms moka didžiulius pinigus, kad tik jos kitiems neatiduotų teisių. Kai tariamasi dėl transliacijų, parduodamas visas paketas. Kelerius metus vyksta derybos: vieni nori kuo brangiau parduoti, kiti – pigiau nusipirkti. Tačiau visada randamas kompromisas. Tarptautinė biatlono sąjunga su kiekviena sutartimi gauna vis didesnius pinigus.
Lietuvoje biatloną kultivuoja penki centrai: Vilnius, Ignalina, Anykščiai, Visaginas, Vilniaus rajonas. Tačiau turime vos vieną šaudyklą, ir tą nelabai tinkamą. Kiekvienas centras problemas sprendžia pagal galimybes.
Mūsų sporto šaka yra universali: vasarą važinėjame dviračiais, riedučiais, bėgiojame, imituojame, plaukiame, irkluojame, žaidžiame. Ir tik atėjus žiemai prasideda specializacija. Mažus vaikus biatlonu sekasi sudominti gana neblogai, tačiau kai jie tampa jaunuoliais ir pradeda dalyvauti Europos olimpiniuose žiemos festivaliuose, Europos žaidynėse, atsiranda didesnių, ypač šaudymo, problemų.
Tiems, kurie po šių festivalių patenka į rinktinę, atsiranda galimybė toliau tobulinti savo įgūdžius, federacija jiems vasarą rengia tris keturias treniruočių stovyklas, skiria atsakingą trenerį, sportininkai pasaulio jaunimo čempionatuose dalyvauja jau ne tokie žali.
Ignalinoje šiemet turėtų būti baigta Lietuvos žiemos sporto centro renovacija, ar šalies čempionatus dabar rengsite ir čia?
Į Latviją išsikėlėme todėl, kad neturime sąlygų. Nuvažiuojame į Latviją, sumokame pinigus ir mums neskauda galvos. Viskas suorganizuota kuo puikiausiai. Ignalinoje galime sumokėti pinigus ir nieko negauti, bent taip buvo iki šiol. Lietuvos žiemos sporto centras pagal galimybes ką galėdavo, tą padarydavo, tačiau tai labai mažas indėlis, siekiant surengti čempionatą. Ignalinoje neturėjome šiuolaikinės šaudyklos, duok Dieve, dabar ją turėsime. Aplinkui visos šalys prisistatė šaudyklų (latviai – keturias, estai – tris, lenkai – keturias ar penkias), puikus žiemos sporto centras per devynis mėnesius iškilo Baltarusijoje, kurio apimtis 20 kartų didesnė nei ignaliniečių.
Mes rekonstrukcijos pabaigos laukiame jau penkerius metus. Tačiau kai bus iškeltas pabaigtuvių vainikas, be abejo, rasime galimybių Ignalinoje treniruotis ir rengti varžybas.
Sezonas jau baigtas, ką dabar veika mūsų biatlonininkai ir kada jie pradės rengtis naujoms kovoms?
Kiekvienais metais balandžio mėnesį sportininkai skiria sau. Jie tvarkosi mokslus, buitį, asmeninį gyvenimą. Pirmoji treniruočių stovykla tradiciškai prasidės gegužės mėnesį bendrojo fizinio parengimo ir šaudymo pratybomis. Kiekvienas sezonas mums labai atsakingas ir turės įtakos, kovojant dėl olimpinių kelialapių, o brūkšnys bus užbrėžtas 2016–2017 m. sezone. Nuo ateinančios žiemos žaidimas prasidės pagal naujas taisykles. Į olimpines žaidynes vyksime ne pagal pasaulio čempionato, o pagal Pasaulio taurės varžybų rezultatus, į kurių įskaitą įeis ir pasaulio čempionatas. Mums naujoji sistema yra palanki.
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
