Sekundės trukmės energijos iškrova akimirksniu tampa pastatų, bokštų, medžių, elektronikos prietaisų, kompiuterinės įrangos gedimų bei suniokojimo priežastimi ir padaro daug materialinės žalos. Taigi šio gamtos reiškinio padaryti materialiniai ir moraliniai nuostoliai milžiniški. Todėl vis aktualesnė tampa žaibosaugos problema, kuri aktuali visiems objektams – nuo individualių būstų iki oro uostų.
Žmonės klaidingai įsitikinę, kad jei šalia yra medis ar aukštesnis pastatas, žaibas trenks į juos. Tačiau žaibas trenkia nebūtinai į aukščiausią vietą. Būna ir taip, kad jis trenkia į vieną vietą, o jo atšaka – į kitą, arba pasirenka tokį kelią, kuriame mažiausia varža ar pasipriešinimas. Tad kaip ir kur trenks žaibas, nuspėti beveik neįmanoma.
Meistrauja ir patys
Klaipėdos rajone gyvenantis Jonas Bertašius praėjusių metų vasarą per plauką išvengė gaisro, kai į ūkinį pastatą trenkė žaibas. „Supratau, kad juokai menki. Reikia pačiam pasirūpinti savo saugumu. Jei nebūčiau spėjęs užgesinti pradėjusio degti tvarto, nuostolius skaičiuočiau tūkstančiais. O kas, jei nuo tvarto ir namas būtų užsidegęs?“ – svarstė vyras. Jis kreipėsi į arčiausiai esančią priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, kurios pareigūnai patarė žaibolaidžiui įrengti samdyti kvalifikuotus specialistus. Pastarieji nerekomenduoja patiems to daryti, nors patarimų galima nesunkiai rasti.
Šeimininkas, savo jėgomis bandydamas įsirengti žaibolaidį, rizikuoja. Mat netinkamai atlikus darbus, gali kilti per didelės varžos (sujungimų, įžeminimo) pavojus. Tokiu atveju žaibas, trenkęs į žaibolaidį, gali nutekėti per namo metalines konstrukcijas – kaminą, ventiliaciją, vidines elektros instaliacijas ir sužaloti jo gyventojus. Tačiau taupūs nagingi vyrai patys iškelia virš stogo stiebą su kalvio nukaltu strypu – žaibo imtuvu, nuo kurio nuveda elektros laidininkus – storas varines vielas. Jas įleidžia į žemę ne mažesniame nei 2 m gylyje. Tokie žaibolaidžiai gyvenamąjį namą gali apsaugoti, tačiau toliau esančių pastatų – ne.
Užtikrinta namo apsauga
Paprastai žaibolaidžius statančias firmas klientai užplūsta praėjus perkūnijų sezonui. Namo apsauga nuo žaibo vidutiniškai kainuoja 3–5 tūkst. Lt. Parinkdami žaibosaugos sistemą konkrečiam pastatui, specialistai atkreipia dėmesį į namo konstrukciją, stogo dangą, kaminų skaičių, grunto varžą. Patikimiausia yra daugiapakopė apsauga nuo žaibo. Žaibolaidis nuo namo apsaugo tik namą. Norint apsaugoti ir elektros prietaisus, reikia papildomų viršįtampių. Tada būsto apsauga nuo žaibo pabrangsta apie 1,5 tūkst. Lt
Profesionalų sumontuotos sistemos patikimumą rekomenduojama tikrinti kas trejus metus. Atvykę specialistai ommetru patikrina įžeminimą, sujungimus. Seną žaibolaidį patariama patikrinti kaip galima greičiau, nes jis gali padaryti daugiau žalos negu naudos.
Patikimesni – modernūs įrenginiai
„Saugant pastatus nuo tiesioginių žaibo išlydžių, būtina žaibą, trenkiantį į ant žemės esantį objektą, efektyviai pagauti į sumontuotą žaibo apsaugos sistemos įrenginį ir vėliau, kiek įmanoma mažiau sulaikant jo energiją, nukreipti į žemę“, – teigė UAB „SLO Lithuania“ specialistas Raimundas Čepononis. Galima pasirinkti keletą žaibosaugos sistemų: tradicines Benjamino Franklino (pasyvioji žaibosauga) ar vadinamąjį aktyvųjį žaibolaidį („Early Streamer Emmision“ – ESE). Modernios technologijos bei žaibo elgsenos tyrimai padėjo sukurti geresnį aktyvųjį žaibolaidį (ESE) be elektronikos (Ingesco PDC). Tokio tipo žaibosaugos įrenginiai naudojami nuo 1985 m.
„Naujausios kartos apsaugos nuo žaibo sistema „Ingesco ESE“ sudaryta iš centrinės nuolydžio įvorės (pagamintos iš nerūdijančio plieno) ir generatoriaus (įlieto epoksidinėje dervoje). Jo viršutinėje dalyje sujungti vienas ar daugiau nerūdijančio plieno jonų spinduliavimo taškų, lemiančių efektyvesnę jonų gamybą. Tai ir yra įrenginio funkcionalumo paslaptis“, – aiškino R.Čepononis.
Žaibą galima pagauti
Geresnį žaibolaidžio efektyvumą, pasak specialisto, galima užtikrinti sukuriant galimybę aptikti audros fenomeno sukuriamą elektros lauką prieš spėjant jai įsikrauti ir iš anksto nustatant stiprią jonizaciją, aptinkamą aplink debesį. Tokiu būdu sistema „Ingesco ESE“ šią jonizaciją sukuria keliomis akimirkomis anksčiau ir, pritraukdama žaibą, nukenksmina jį. To negali padaryti tradiciniai žaibolaidžiai.
Įrenginyje esantis jonizuotas kanalas − kelias galimai iškrovai iš debesies tiesiai į aktyviojo žaibolaidžio viršūnę. Kai vyksta iškrova, žaibo išlydis šiuo jonizuotu keliu patenka tiesiai į pačią aktyviojo žaibolaidžio viršūnę. Vėliau ši energija laidininku saugiai nuvedama į žemę. R.Čepononis tikino, kad aktyviojo žaibolaidžio sistema dėl konstrukcijos paprastumo yra lengvai ir greitai montuojama, įrenginiai atrodo estetiškai ir nedarko bendros pastato fasado architektūros koncepcijos. Minėta žaibosaugos sistema nuodugniai patikrinta daugelyje Europos šalių laboratorijų.
Kuo skiriasi aktyvioji ir pasyvioji žaibosaugos sistemos?
Aktyvioji žaibosauga – statinio apsaugai nuo tiesioginio žaibo poveikio skirtas įrenginys su įmontuota elektronine įranga, sukuriančia vainikinį išlydį. Jo veikimo principas toks: aktyviajame žaibolaidyje sumontuota elektroninė įranga, kuri perkūnijos metu per sekundės dalis prieš žaibo išlydį ima skleisti aukšto dažnio impulsus; dėl to žaibolaidis sukuria vainikinį išlydį, kuris sukuria jonizuotą kanalą (atvirkštinį išlydį) žaibui nukreipti į žaibolaidį; šis jonizuotas kanalas santykinai padidina žaibolaidžio aukštį ir daug kartų praplečia jo apsaugos zoną. Aktyviojo žaibolaidžio apsaugos zona – iki 100 metrų.
Pasyvioji apsauga nuo žaibo yra tokia, kai išorinei apsaugai nuo žaibo smūgių naudojami atskirai stovintys arba pastatyti ant saugomo objekto strypų, tinklo arba trosų žaibolaižiai. Įrengiami žaibo priėmikliai, priimantys žaibo smūgį ir nutekinantys žaibo energiją į žemę. Šios sistemos veikimo principas toks, kad visi įrenginiai, esantys aukščiau stogo, yra prijungti prie bendros žaibosaugos sistemos arba yra apsaugoti atskirais žaibolaidžiais.
Kaip patiems įsirengti žaibolaidį
Virš pastato ištempiama varinė viela, kurios skerspjūvio plotas – apie 2,5 kv. mm (jei turimo laido skerspjūvio plotas 1,5 kv. mm, reikia susukti du tokius laidus), skersmuo – apie 1,8 mm. Pastato galuose laidai turi kyšoti ne mažiau kaip 0,1 m. Laidas įkasamas į žemę: molyje – į 0,5 m gylį, smėlyje – į 0,8 m gylį. Į molį įkasama ne trumpesnė kaip 2 m laido atkarpa, į smėlį – apie 15 m. Maždaug tokio ilgio įžeminimas turi būti ir sunkesniame grunte, jei jis labai sausas. Naudojamas laidas be izoliacijos. Deginant valyti ją nuo varinio laido nepatartina, nes susilpnės mechaninis, taip pat elektrinis atsparumas.
Rapolas Tamošiūnas
