Skandalingas 10-ies Rusijos šnipų – nelegalų suėmimas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) – akivaizdi demonstracija, jog „perkrovimo“ politika dvišaliuose santykiuose kol kas tėra tik žodinė deklaracija. Taip pat reikia pažymėti, kad Rusijos šnipų sulaikymas anaiptol nereiškia jos žvalgybos tarnybų nusilpimo.
Išjuokta žvalgyba
Neskaitant svarbiausio šio skadalo klausimo – ką norėjo pasakyti Vašingtonas? – labiausiai į akis krenta tai, kad Vakarų (ypatingai Didžiosios Britanijos) spauda ir ekspertai ėmė isteriškai kvatoti ir šaipytis iš „nevykėlių“ rusų šnipų. Neva, dirbo jie visiškai nemokšiškai, naudojo jau kadaise pasenusius metodus, o svarbiausia – taip ir neperdavė „centrui“ jokių paslapčių. Pastarasis teiginys gal ir yra teisingas – nė vienam iš 10-ies suimtųjų nepateikti kaltinimai šnipinėjimu.
Tačiau visos kitos patyčios Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos (rusiškoji, labiausiai pasaulyje žinoma, abreviatūra – SVR) adresu buvo absoliučiai nepelnytos. Žvalgyboje nėra tokio dalyko, kaip „pasenę“ metodai. Jei vienas ar kitas veikimo būdo variantas yra tinkamas konkrečiai operacijai – visiškai nesvarbu, ar jis sugalvotas užvakar, ar prieš 100 metų. Be to, iš amerikiečių teisėsaugos paviešintos medžiagos matyti, kad vadinamieji „pasenę“ metodai buvo taikomi derinant su moderniausiomis technologijomis. Kuom gi juokingas toks derinys?
Taip pat nepelnytai tyčiotasi iš pranešimų, kad šių šnipų užduotis buvo įsiskverbti į JAV politikų ir įtakingų verslininkų sferas, užmegzti su jais draugiškus santykius ir traukti iš jų informaciją „draugiškai“ bendraujant. Šis metodas vadinamas „žvalgybine apklausa“ ir yra plačiai taikomas visų pasaulio žvalgybos tarnybų, o ypatingas jis būtent dėl „draugiško“ bendravimo. Juk negali kaltinti šnipinėjimu žmogaus, kuris tiesiog palaiko pokalbį. Vėlgi, ko čia tyčiotis?
Vienintelis tikrai komiškas momentas – paviešinti vienos šnipų poros ginčai su „centru“, kuris niekaip nenorėjo finansuoti jų nuosavo namo pirkimo. Na, priprato, matyt, „šnipas su šnipiene“ prie patogaus amerikietiškojo gyvenimo būdo.
Galiausiai, SVR buvo, yra ir bent jau artimiausioje ateityje tikrai bus viena stipriausių ir autoritetingiausių pasaulyje žvalgybos tarnybų. Toli gražu ne kiekviena žvalgybos tarnyba apskritai sugeba ruošti „nelegalus“, nes tai labai brangus ir didžiulės patirties bei profesinio meistriškumo reikalaujantis žvalgybos metodas. Žinoma, nėra ko beatodairiškai liaupsinti SVR agentų, nes visgi šį kartą jiems nepasisekė. Tačiau visiškai nurašyti ją dėl šio skandalo yra tiesiog naivus ir nedovanotinas priešininko pajėgumų nuvertinimas.
Šnipai ir diplomatija
Visiškai suprantama tai, kad tiek JAV, tiek ir Rusijos užsienio reikalų žinybos, truputį paapgailestavusios, ėmėsi tvirtinti, kad diplomatiniams santykiams šis skandalas neturės didesnio poveikio. Ką jie dar gali sakyti po to, kai abiejų šalių prezidentai iš vienos lėkštutės bulvytes „fri“ valgė? Kur kas naiviau skambėjo daugelio panašią poziciją žiniasklaidoje dėsčiusių Rusijos ir JAV ekspertų pasisakymai. Necituojant konkrečių teiginių, juos visus galima apibendrinti taip: čia gi žvalgyba, o ne diplomatija – tai visiškai skirtingi ir tarpusavyje nesusiję dalykai.
Va čia tai tikrai galima pasijuokti! Tai kam gi tada ta žvalgyba išvis reikalinga, jei jos darbo vaisiais nesinaudoja vyriausybinės žinybos? Nejau SVR reikalinga tik tam, kad kovotų su amerikiečių saugumiečiais iš FTB, o amerikiečių CŽV atitinkamai įrodinėtų savo pranašumą prieš rusų kontržvalgybą FSB? Juk neveltui paviešintoje medžiagoje minima, kad šie šnipai turėjo rinkti užkulisinę informaciją apie Baracko Obamos nuomonę tam tikrais užsienio politikos klausimais prieš jo vizitą į Maskvą. Kam gi, jei ne diplomatams, tokia informacija naudinga.
O tai, kaip parinktas skandalo laikas, ar nėra diplomatija? Tiesą sakant, šnipų išaiškinimo viešinimas yra absoliučiai politinis ir diplomatinis veiksmas. Viešinti, ar ne viešinti tokius įvykius sprendžia ne saugumo tarnybos, o aukščiausi valstybės vadovai, konsultuodamiesi su užsienio reikalų žinybomis.
Sąmokslo teorijos ir tikrieji santykiai
Mandagumai lieka mandagumais, jie yra būtini ir šiuo atveju netgi teisingi. Abi pusės tiesiog privalėjo viešai pareikšti, kad toliau sieks „perkrovimo“. Rusija taip uoliai puolė gerinti santykius, kad net pažėrė žiniasklaidoje krūvą sąmokslo teorijų, neva, B.Obama apie šią FTB operaciją nieko nežinojo ir buvo siaubingai apgautas. Viena iš versijų skelbė, kad šitaip FTB stengėsi pataisyti, pastaruoju metu dėl nesėkmių kovos prieš terorizmą srityje, pašlijųsį įvaizdį.
Kita teorija skelbė, kad tai opozicija siekia sudergti gerą B.Obamos vardą. Dar viena sąmokslo teorija – aukščiausiuose JAV valdžios sluoksniuose įsitaisęs mistinis „vanagų“ klanas (taip, taip, ne tik Lietuvoje klanų esama) siekia nutraukti sutarties dėl branduolinio arsenalo mažinimo ratifikavimą JAV kongrese. Jei šios „puikios“ teorijos yra teisingos, ir B.Obama nieko nežinojo apie rengiamą skandalą – vadinasi, jis valstybėje nieko nekontroliuoja ir savo poste vargu ar prasilaikys pilną kadenciją.
Žinoma, negalima tvirtai teigti, kad ši amerikiečių akcija buvo įvykdyta dėl vienos ar kitos konkrečios priežasties. Gali būti, kad Vašingtonas nori paspausti Rusiją, kad pastaroji labiau remtų JAV politiką Irano ir Šiaurės Korėjos atžvilgiu. Galbūt tai – demonstracija, kad Dmitrijaus Medvedevo vizitas nėra kažkokia amnestijos šventė, reiškianti, kad „perkrovimo“ labui rusams viskas leidžiama.
Greičiausiai šis skandalas – demonstracija to, kad Vašingtonas blaiviai vertina tikruosius, o ne „mygtukinių“ deklaracijų, santykius su Rusija. Supranta, ir nemano slėpti to nuo Rusijos. Šiandien Rusija plačiai šypsosi Vakarams, nes jai verkiant reikia investicijų. Nors tai tėra veidmainystė (ką puikiai supranta ir JAV), Vakarai visgi privalo teigiamai reaguoti į D.Medvedevo ištiestą „draugystės“ ranką.
Tačiau nepaisant fasadinių pareiškimų, vaišinimasis bulvytėmis nėra Rusijos užsenio politika. Tikroji Rusijos užsienio politika – tai jos veiksmai prieš artimiausius kaimynus, siekis išstumti JAV iš Centrinės Azijos, užkulisinė parama Iranui, veidmainiškas pinigų kaulinimas ir pan. Rusijos žvalgyba Vakaruose šiandien veikia tikrai ne mažiau aktyviai, nei Šaltojo karo laikais, o JAV ir Rusijos branduolinės raketos vis dar nutaikytos į abi šalis. Padovanoti „mygtuką“, arba šypsotis, už nugaros sukryžiavus pirštelius – tai dar ne „perkrovimas“. Šis šnipų skandalas – visai neblogas to įrodymas.
