Statistika rodo, jog valdžios institucijos apie 5 proc. išlaidų skiria viešinimo paslaugoms pirkti – reklamos, straipsnių, laidų, reportažų kūrybai ir skelbimui žiniasklaidoje, mokymų ir renginių organizavimui, informacijos ir viešinimo strategijos parengimui, žiniasklaidos stebėsenos, tyrimų, plakatų, lankstinukų, kitų leidinių gamybai, interneto tinklalapių sukūrimui ir kt.
Daugiau išleidžiama tik statybos darbams, elektros energijai, kurui, transportui ir medicinai.
Bendrovių „15 minučių“ ir „15 min“ direktorius Tomas Balžekas sako, kad jo bendrovė seka visus viešinimo paslaugų pirkimo konkursus, ir, jei atitinka reikalavimus, juose dalyvauja, tačiau, jo nuomone, viešinimui skirti pinigai Lietuvoje yra panaudojami neskaidriai ir neefektyviai.
„Per paskutinius penkis metus „15 minučių“ geriausiu atveju gavo 400 tūkst. litų. O išlaidos viešinimui viešojo sektoriaus per tuos metus galėjo būti 250-300 mln. litų. Pagal mūsų rinkos, auditorijos dydį, mes tų pinigų labai mažai gauname. Tai kažkiek skaudu, bet mes nedirbame taip, kaip dirba kai kurie kiti žiniasklaidos kanalai. Gal tai ir yra blogai finansiškai, bet geriau švarią sąžinę turėt“.
Paramos programų ir projektų viešinimas yra Europos Sąjungos (toliau – ES) finansinės paramos įsisavinimo reikalavimas. Tačiau kiek lėšų reklamavimo, informavimo ir propagavimo veiklai reikės, kam ir kaip konkrečiai jos bus panaudojamos – sprendžia programas administruojančios šalių narių institucijos ir projektų vykdytojai.
„Mano nuomone, jau geriau nebūtų tie pinigai išleidžiami, nei taip, kaip jie išleidžiami dabar, – sako T. Balžekas, – Dabar pasirenkamas kelias yra „užpirkim visą žiniasklaidą, kurią reikia užpirkti, ir tada ramiai gyvensim. Ta forma, kuria tas daroma, tai ir ES, manau, tik švaisto pinigus, o ne galvoja apie rezultatą. O čia, atrodo, tie ES pinigai yra kažkokie kitokie pinigai, kuriuos būtina išleisti. Tai aš nelabai su tuo sutinku. Manau, kad turi būti daroma ekonomiškai naudingai, nesvarbu, kad gauname pinigus iš ES. Čia turi būti ir ekonominis naudingumas ir protingumo kriterijai. Bet dabar tai yra uždaras ratas, nes žiniasklaida irgi galvoja – jei yra tų pinigų, tai juos pasiimkim, o ne rašykim nemokamai”.
TV3 televizijos žinių tarnybos vadovas Sigitas Babilius sako, kad žiniasklaida menkai nušviečia Europos Sąjungos paramą ne tik dėl to, kad laukia užsakymų: „Šitas diskursas yra visiškai neįdomus. Nei redakcijoms, nei žmonėms. Nes, na, kalbėti apie ES paramą, kaip tokią, turbūt neįmanoma.
Toks kalbėjimas tikriausiai yra atsiradęs iš to, kad ES, kaip tokiai, gal šiek tiek stinga turinio ir ji bando save parduoti. Tiesiog pasakyti, kad, va, žmonės, buvimo ES nauda ten septyni ar aštuoni milijardai litų, kurie buvo išnaudoti tam ir tam. Na, turbūt bet kuris privačios įmonės vadovas pasakytų, kad tai yra pakankamai primityvūs viešieji ryšiai“.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, žurnalo „Kultūros barai“ redaktorius Almantas Samalavičius prieš kelerius metus rašė apie reklaminę kampaniją, skatinančią gyventojus referendume dėl narystės ES balsuoti už.
Paklaustas, apie viešinimą žiniasklaidoje, profesorius sako, kad valstybė tarsi pateikia galutinį produktą ir žiniasklaidos reikalas yra tik jį išdalinti į kiekvieną butą kiekvienam informacijos vartotojui.
„Šitam procese nukenčia ir visuomenė, ir pati žiniasklaida“, – sako A. Samalavičius, – Aš, be abejo, sutinku su nuostata, kad piliečiai turi žinoti apie tai, kaip veikia valdžios institucijos, apie tai, kokie pinigai ateina ir kaip jie panaudojami. Bet aš visiškai nesuprantu, kodėl jie negali šitos informacijos panaudoti ar institucijos leidinyje ar interneto tinklalapyje. Tam reikėtų daug mažiau resursų. Nes kas iš to, kad perskaičiau aš užsakomąjį straipsnelį? Ir ką man toliau daryti? Net neaišku, kas tą tekstą parengė – ar vienas autorius, ar koks nusamdytas rašeiva. Kada straipsnį rašo konkretus žurnalistas, su juo gali ginčytis, gali jo klausti“.
Jo požiūriu, kaltas ir sukomercialėjusios žiniasklaidos elgesys: „Yra paprasčiausia gauti valstybės garantiją, sudaryti kontraktą, gauti konkretų pinigų kiekį ir paskelbti atitinkamus blokus iš anksto sufabrikuotos, paruoštos informacijos, labai netgi nesivarginant gilintis į turinį, ar tas tekstas teisingas, sąžiningas, ar jis, galų gale, atitinka realią patirtį“.
Rumunijoje „žiniasklaida net labai noriai tapo instrumentu“
Valstybės užsakymų smarkiai išaugo kitos ES narės – Rumunijos – žiniasklaidoje. Tai parodė Rumunijos Nepriklausomos žurnalistikos centro atliktas tyrimas.
„Kaip žinote, reklamavimo veiklai skirta eilutė yra kiekvienoje programoje ir kiekviename projekte, kurį finansuoja Europos Sąjunga. Mūsų duomenys rodo, kad tai šiuo metu yra pagrindinis valstybinės reklamos šaltinis. Ir kiek augs ES parama, tiek augs ir išlaidos reklamavimui, – sako Joana Avadani (Ioana Avadani), Rumunijos Nepriklausomo žurnalistikos centro direktorė. Valstybės užsakymai sudaro apie 7-10 proc. visos Rumunijos reklamos rinkos. Regionuose valstybinės reklamos biudžetai, sako I. Avadani, gali būti 10-15 tūkst. eurų. Pasak jos, šie pinigai daugumai vietinių spaudos leidinių yra reikšmingas pajamų šaltinis, o kai kuriems – net gyvybės ar mirties klausimas.
Tačiau Europos Sąjungos lėšos žiniasklaidai turėjo blogą poveikį: „Mes turėjome pavyzdžių, kai žiniasklaida atsisakė publikuoti informaciją aktualią skaitytojams, nes už ją nebuvo apmokama. Pavyzdžiui, europiniai pinigai skiriami kelių modernizavimui. Tai reiškia, kad tris dienas žmonės toje vietoje neturės vandens ir negalės ten važiuoti automobiliais. Tai informacija, svarbi visuomenei. Kai kurie laikraščiai ją publikuoja, o kai kurie sako: ne, tai projektas, kurį finansuoja ES ir publikavimas turi būti apmokamas“, – sako J. Avadani.
Kokią dalį Lietuvos žiniasklaidoje sudaro valstybės užsakytas turinys, sužinoti nepavyko.
Rinkos tyrimų kompanija „TNS“ fiksuoja reklamas ir užsakytas publikacijas spausdintinėje ir elektroninėje žiniasklaidoje. Viešai paskelbtoje reklamos apimčių apžvalgoje teigiama, jog 2009-ais metais valstybė buvo didžiausias reklamos užsakovas spaudoje.
Pasak kompanijos atstovų, valstybinės įstaigos atkreipė dėmesį į reklamos stebėsenos duomenis ir savaip interpretavo informaciją. Dėl to, sako jie, buvo ilgas ir sudėtingas aiškinimosi procesas, po kurio „TNS“ priėmė nutarimą viešai neskelbti informacijos apie valstybinių įstaigų reklaminius ir informacinius pranešimus.
Pasak Nacionalinės miestų ir rajonų leidėjų asociacijos vadovės, Gargždų laikraščio „Banga“ direktorės ir redaktorės Vilijos Butkuvienės, valstybės institucijų ir savivaldybės užsakymai gali sudaryti apie 10-15 procentų laikraščio pajamų.
„Reikia pripažinti, kad tai viena iš pagalbų. Bet, kita vertus, valstybės institucijos privalo viešinti savo veiklą, – sako V. Butkuvienė. – Aš manau, kad tam ir yra tam tikra viešinimo priemonė laikraštis. Laikraščio paslaugomis naudojasi ir valstybės institucijos. Tačiau šalia užsakytos medžiagos turi būti atliktas ir žurnalistinis tyrimas. Niekas mums šito neuždraudžia. Mes kartais truputėlį nulenkiam galvą prieš tuos užsakymus, bet vykdydami informavimo misiją, mes turime savo rankose galias parodyti, kaip tie projektai iš tikrųjų yra vykdomi. Tai mūsų pačių, kaip žurnalistų priedermė, mūsų pilietinė pareiga“.
Pasak asociacijos vadovės, didžiausia problema yra tokiuose konkursuose taikomas mažiausios kainos kriterijus.
„Mes, asociacija, ne kartą esame kalbėję, jog viešinimo konkursai nėra tokios pat rūšies konkursai kaip, sakykime, konkursai rekonstrukcijoms, konkursai statyboms, konkursai keliams tiesti. Tačiau sąlygos yra tokios pat kaip ir šitiems konkursams“, – sako V. Butkuvienė.
Nacionalinės miestų ir rajonų laikraščių asociacijos vadovė sako, kad dažniausiai skaitytojai į užsakomuosius straipsnius žiūri neigiamai: „Galbūt, sakykime, ir tas užsakomasis straipsnis yra įvairiapusiškas, teisingas, bet žmogus, pamatęs tuos ženklus, žiūri nepatikliai. Todėl, būdama laikraščio redaktorė, labai neišgyvenu, kad tų užsakymų ne tiek jau daug turime. Patikimiau turėti ištikimų skaitytojų būrį, nes konkursai ateina ir praeina – jų gali būti ir nebūti“.
ES siekia būti matoma ir skaidrumo
Už ES struktūrinės paramos viešinimą atsakinga Finansų ministerijos specialistė Akvilė Žirgulevičiūtė sako, kad paprastai ES šalyse viešinimas matomas kaip kertinis aspektas, kuris užtikrina tinkamą projektų srautą ir vėliau lemia tinkamą ES investicijų panaudojimą šalyje.
ES įpareigojimu viešint, sako A. Žirgulevičiūtė, siekia parodyti, kad Lietuvoje yra ES investicijų ir kad jos šalyje narėje panaudojamos skaidriai.
Pernai baigėsi Finansų minsterijos ir ryšių su visuomene agentūrų „Publicum“, „Viešųjų ryšių partneriai“, „Idea Prima“ bei viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ Europos Sąjungos struktūrinės paramos viešinimo paslaugų sutartis.
Per trejus metus ministerija agentūroms sumokėjo 31 mln. litų. 85 procentus šios sumos sudarė Europos Sąjungos, 15 procentų – Lietuvos biudžeto lėšos.
Viešinimo veiklos rezultatus Finansų ministerija matuoja pagal visuomenės nuomonės tyrimus. Respondentų klausiama, ar pakanka informacijos apie ES paramą, ar pakanka informacijos, kad būtų galima įvertinti, ar ES parama naudojama skaidriai bei efektyviai. Taip pat užduodamas klausimas, ar ES parama yra naudinga jiems asmeniškai.
„Jei lygintume su kitomis šalimis narėmis, tai Lietuvoje ES paramos žinomumas yra tikrai didelis. Jei žiūrėtume kokių 2010 m. „Eurobarometro“ tyrimus, tai mes papuolame į pirmaujančių šalių trejetuką. Tai yra, žmonės žino, kad Lietuva gauna ES paramą ir žmonės sutinka, kad ta parama naudinga Lietuvai“, – sako A. Žirgulevičiūtė.
Pasak ministerijos specialistės, gyventojai apie ES paramą pirmiausiai sužino per savo, šeimos narių ar pažįstamų patirtį.
Finansų ministerija taip pat užsibrėžė tikslą padidinti visuomenės dalies, kurį manytų, kad parama yra skaidri. Nuomonės tyrimų rezultatai, kurie rodo daugumą gyventojų manant, kad paramos skirstymo procesas yra neskaidrus, beveik nesikeitė per visą Lietuvos narystės ES laikotarpį.
Ar tai irgi – žinios iš patirties?
„Žinios nėra iš patirties. Tie, kurie susidūrė su sistema, vertina gerokai geriau, negu tie, kurie nesusidūrė“. – sako Finansų ministerijos specialistė A. Žirgulevičiutė.
Pernai Lietuvos ryšių su visuomene agentūrų asociacija paskelbė, kad pusė ryšių su visuomene agentūrų apyvartos sudaro su Europos Sąjungos parama susiję projektai. Asociacijos pirmininkas Linas Kontrimas, taip pat vadovaujantis ryšių su visuomene agentūrai „PR Service“ sako, kad didžiąją dalį Europos Sąjungos paramos viešinimo pinigų agentūros išleidžia žiniasklaidos plotų ir eterio pirkimui. To, sako asociacijos vadovas, reikalauja užsakančiosios institucijos.
„Yra agentūrų, kurios specializuojasi, stengiasi nepraleisti nė vieno konkurso, turi subūrusios ekspertų komandą, turi paruošusios padalinius. Jos nuolat dalyvauja, nuolat stengiasi laimėti. Tokių agentūrų yra ne trys ir ne penkios, – sako L. Kontrimas, – Vien iš mūsų asociacijos bemaž visos yra dirbusios arba bandžiusios dirbti, arba dabar dirbančios su ES projektais.
Bet lyginkime skaičius su Lietuvos biudžetu. Jūs pamatysite, kad tie milijardai, kurie plaukia į Lietuvos biudžetą, proporcingai sudaro kažkur apie trečdalį. Ir tas trečdalis gerais metais, jei yra užsakymų, gali kilti iki pusės.
Kitas dalykas, juk tie ryšiai su visuomene ne bet kam yra sukurti. Galėčiau vardyti ir vardyti, kiek projektų įgyvendinta būtent todėl, kad buvo skirta pinigų viešinimui. Jei jų nebūtų skirta – puiku, jei žiniasklaida apie tai rašytų, darytų reportažus, bet ne visada taip yra“, – sako L. Kontrimas.
Ryšių su visuomene agentūros „Nova Media“ vyresnysis partneris Arijus Katauskas sako, kad jų bendrovė turi nuostatą dirbti tik su privačiais klientais.
„Daugelyje viešinimo konkursų yra ir apie informacijos ruošimą ir reklaminių plotų žiniasklaidoje pirkimą. Tai prieštarauja mūsų požiūriui į ryšius su visuomene“, – teigia A. Katauskas.
Rajonų ir miestų spaudos leidiniai, kaip teigia Nacionalinės miestų ir rajonų leidėjų asociacijos vadovė Vilija Butkuvienė, daugiausiai gauna rajonų savivaldybių, o ne Europos Sąjungos paramos viešinimo užsakymų. „Tokiuose konkursuose daugiausiai užsakymų gauna ryšių su visuomene agentūros, kurios vėliau, suderindamos su užsakove, renkasi žiniasklaidos priemones, kurios paslaugas pirks“.
2009 metais premjeras Andrius Kubilius susitikime su rajono leidinių vadovais ramino, kad iš bėdų, kurias sukėlė bendra ekonominė krizė ir panaikinta PVM lengvata, juos išgelbės į Lietuvą ateinantys 30 milijonų Europos Sąjungos viešinimui skirtų litų, tačiau šitai, sako V. Butkuvienė, nenutiko.
Kodėl premjeras taip pasakė ir koks jo požiūris į komercinius valdžios ir žiniasklaidos santykius?
Premjero patarėjas Virgis Valentinavičius: „Man iš klausos labai sunku komentuoti, ką kažkada kažkur premjeras pasakė. Premjero A. Kubiliaus vyriausybės vienas iš tikslų buvo kaip galima geriau sutvarkyti viešuosius pirkimus. Ji pertvarkė viešųjų pirkimų sistemą: sustiprino Viešųjų pirkimų tarnybos galias ir padidino pirkimų viešumą“.
Paklaustas, koks yra premjero požiūris į ministerijų gausiai perkamas žiniasklaidos paslaugas, jo patarėjas V. Valentinavičius sako: „Premjeras nėra kažkoks tai žiniasklaidos prievaizdas“.
Ž. Plytnikas: viešinimo paslaugų perkama labai daug
Ministerijos kaip niekada aktyviai pirko viešinimo paslaugas šią vasarą. Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas tai susiejo ne tik su Europos Sąjungos finansinės paramos laikotarpio pabaiga, bet ir su priešrinkiminiu laikotarpiu.
„Viena vertus, padidėjimas susijęs ir su europiniais projektais, antra, tai susiję su politiniais aspektais: tai ir Seimo rinkimai, ir projektų užbaigimai, ir naujos vyriausybės atėjimas, – sako Ž. Plytnikas, – Daugiausiai išleidžia tos institucijos, kurios vykdo didžiausius projektus.
Todėl šioje srityje pirmauja ministerijos. Tai ir Susisiekimo ministerijos projektai, ir Aplinkos ministerijos „Daugiabučių namų modernizavimo programos“ viešinimo konkursą galima paminėti, ir dabar su pirmininkavimu ES susijusius konkursus“.
2011-2012 m. pirmą pusmetį visų valstybės institucijų vykdyti pirkimų vertė buvo 117 mln. litų. Tai sudarė beveik 5 proc. visų per šį laikotarpį vykdytų viešųjų paslaugų pirkimų vertės.
Eligijaus Masiulio vadovaujama Susisiekimo ministerija pastaraisiais metais yra daugiausiai viešinimo paslaugoms išleidžianti institucija Lietuvoje. 2011-2012 m. pradžioje jos vykdytų viešinimo paslaugų pirkimų vertė buvo daugiau kaip 13 mln. litų.
Pagal išlaidas viešinimui po Susisiekimo ministerijos, rikiuojasi Užsienio reikalų, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos.
Susisiekimo ministro patarėjas ryšiams su visuomene Martynas Čerkauskas sako, kad ministerija pirkimais pirmauja dėl skaitmeninės televizijos viešinimo projekto.
Analoginė antžeminė televizija buvo išjungta spalio 29 dieną. Pokyčiams viešinti žiniasklaidoje, ryšių su visuomene paslaugoms ministerija skyrė 10 mln. litų. Kuo pagrįstas toks skaičiavimas?
„Kai Lietuva rengėsi analoginės antžeminės televizijos išjungimui, Susisiekimo ministerija buvo užsakiusi studiją vienoje įmonėje, kuri maždaug skaičiavo – aišku tada buvo 2007-2008 m., krizės sąlygos – kiek kainuotų viešinimas, – sako E. Masiulio patarėjas. - Jie skaičiavo, kiek reikia pinigų, kad pasiekti didžiajai daliai vartotojų. Tai yra, kiek kainuoja gera viešųjų ryšių kampanija – tai ir vaizdo klipai, ir radijo klipai, ir spauda, ir viešųjų ryšių akcijos“
Pinigus perėjimo prie skaitmeninės televizijos viešinimui ministerija gavo iš Europos Sąjungos.
Be skaitmeninės televizijos viešinimo, Susisiekimo ministerija pirko saugaus eismo kampanijų organizavimo, reklamos, laidų, reportažų, straipsnių ir rubrikų apie saugų eismą įvairiose žiniasklaidos priemonėse kūrimo ir publikavimo paslaugos.
Ministerija pirko ir savo veiklos viešinimo paslaugas. Pernai sudarytos sutartys su bendrovėms „Diena Media News“, „Lietuvos rytas“, „Respublikos leidiniai“, viešąja įstaiga Demokratijos plėtros fondas, leidžiančia žurnalą „Valstybė“. Jų vertė – beveik 90 tūkstančių litų.
„Mes vykdome viešinimą, rašome pranešimus spaudai, suteikiame informaciją, – apie ministerijoje dirbančius komunikacijos specialistus sako M. Čerkauskas, – Bet, kaip žinote, didžioji dalis leidinių už kažkokią specialią informaciją ima pinigus, nes leidiniai yra pelno siekiančios įstaigos, jie nemokamai nespausdina visko“.
Pasak Susisiekimo ministro patarėjo, informacijos ministerijos tinklalapyje nepakanka: „Gyventojai nori, kad informacija būtų pateikiama patogiai – jie skaito laikraščius, žiūri televiziją, internetą, žmonės nori, kad jiems būtų pateikta informacija, o ne kad jie turėtų eiti ir kažkur jos ieškoti“.
TV3 Žinių tarnybos vadovo Sigito Babiliaus teigimu, akivaizdu, kad kai kurios ministerijos tuos pinigus naudoja pagal savo politinius interesus: „Kai kurie ministrai, kurie yra partijų didžiavyriai, įtakingi politiniai veikėjai, jie tikrai imasi konstruoti tam tikrą struktūrinių ryšių aplink save sistemą.
Ir viešųjų ryšių agentūros tame taip pat dalyvauja, tame taip pat dalyvauja atskiros žiniasklaidos priemonėmis“.
Ar iš tiesų viešinimo pinigai ministerijoms vadovaujančių politikų naudojami santykiams su žiniasklaida ir ryšių su visuomene agentūromis kurti, kaip sako TV3 žinių tarnybos vadovas Sigitas Babilius, niekada nebuvo tirta. Pasak Ž. Plytniko, tai ne Viešųjų pirkimų tarnybos, o teisėsaugos institucijų darbas.
„Dėl pagrįstumo galiu pasakyti, kad kai kurios ministerijos, perkančios organizacijos visai nevykdo tų viešinimų ir kuo puikiausiai išgyvena, – sako Ž. Plytnikas. – Ar jis toks reikalingas, aš manau, kad, jei paskaičiuosime, kiek išleidžiama pinigų ir kur išleidžiama, aš manau, kad daugeliu atveju, apsieitume ir be to viešinimo. Sprendimas galėtų būti vienas – tai atsisakyti viešinimo paslaugų. Tačiau kadangi ES projektuose numatytas reikalavimas viešinimo, tai apskritai negali jo pilnai atsisakyti.
Bet, aš manau, tada turėtų būti labai didelė kontrolė tam, kur išleidžiamos viešinimo paslaugos nes, daugeliu atveju, aš manau, kad iš tiesų tos lėšos nepasiekia tikslo, ir skiriamos visai kitiems tikslams“.
Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus, žurnalo „Kultūros barai“ skyriaus redaktoriaus A. Samalavičiaus, akivaizdu, kas valdžia jaučiasi gana laisvai leisdama mokesčių mokėtojų, ir ypač – Europos Sąjungos – pinigus: „Čia pinigai tarytum ateina iš niekur – savotiškas mentalitetas ir savo pilietiškumo suvokimas. Manau, kad tai, viena vertus, sovietinio mąstymo liekana ir, kita vertus, susiję su tuo, kad politikoje daugėja cinizmo. Bene kasdien koks nors politikas supainioja viešus ir privačius interesus. Kita bėda mano manymu – ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių tiesiog formuojasi toks valstybės institucijų atitrūkimas nuo visuomenės, nuo jos poreikių, tai yra susikoncentravimas į ekonominius klausimus, tokiu būdu kitam tokių problemų sprendimui nelieka nei laiko, nei pajėgumų, nei politinės valios“.
A. Samalavičius sako, jog visuomenė turėtų labiau domėtis šiais procesais, labiau piktintis ir reikšti savo poziciją, pasinaudodama visomis įmanomomis priemonėmis – bendraudama su valdžios atstovais, rašydama elektroninius laiškus ir kitais būdais.
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Informacijos ir spaudos skyriaus vadovas Giedrius Sudikas komentuoja, kad viešinimo masiškumas susijęs su ES paramos Lietuvai masiškumu: „ES reglamentai nustato pareigą informuoti apie ES paramą. Vėlgi ta parama yra didelės apimties – apie 4 proc. BVP – ir yra daug informacijos apie paraiškų teikimo pradžią, kas gali informuoti ir t.t. Žiniasklaida tai dažnai tai traktuoja kaip privačios organizacijos skelbimą, už kurį taiko atitinkamus įkainius. Kadangi ES parama yra tokia didelė, galbūt tai labiau pastebima. Tačiau mums aišku svarbu ir džiugu, kai žiniasklaida pati šia tema domisi”.
Rumunijos atstovė Joana Avadani sako, jog blogiausia yra tai, kad viešinimo procese į vieną krūvą suplakami ir informaciniai skelbimai, ir viešųjų ryšių kampanijos, ir propagandos veiklos.
„Manau, kad ES bandė sukurti mechanizmą, kuriame tiktų visos komunikacijos priemonės, nors tai nėra visiškai įmanoma: ir užsakomoji informacija, ir reklamos, ir nepriklausoma informacija žiniasklaidoje, ir tuo pačiu kepurėlės, puodeliai, krepšiai, lipdukai, kurie turi būti pritvirtinti prie įrangos, kuri buvo pirkta už ES lėšas.
Būtų geriausia, kad ES atskirtų komunikacijos daiktines priemones nuo informacijos žiniasklaidoje. Tas skirtumas turėtų būti aiškus ir projekto ar programos biudžete“, – sako J. Avadani.
J. Avadani domėjosi kitų šalių patirtimi. Pasak jos, su viešinimu susijusios problemos yra europinio masto. Panašumų galima rasti ne tik Lietuvoje ir Rumunijoje, bet ir Bulgarijoje, Albanijoje, Makedonijoje, Kroatijoje.
„Tai nėra tik vieno korumpuoto ministro, ar vienos korumpuotos šalies klausimas, – sako pašnekovė. – Tai sistemos klausimas. Dabar mes ieškome kelių, kaip paveikti Europos Komisiją, kad ji pateiktų geras praktikas šioje srityje. Jie iš tiesų nieko nenutuokė apie šią problemą. Jiems ji nauja. Ir jei pilietinė visuomenė jiems apie tai nepasakys, jie nesužinos“.
Inga JANIULYTĖ
