Taip, be abejonių. Tai pirštu kaip į akį dūrė Estijos susikirtimas su Rusija, priimant dėmesin Lietuvos laikyseną. Tačiau prieš šį klausimą nagrinėjant, reikia suvokti esamą Lietuvos užsienio politiką. Kokia ji, jeigu iš viso Lietuvos užsienio politika yra? O jeigu nėra, tai reikia ją sugalvoti.
Bėda čia nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios, nes nė vienas Lietuvai vadovaujantis politikas apie ją negalvojo. Elgėsi pagal dienos reikalavimus. Vytauto Landsbergio politika buvo kaip galima greičiau atsikratyti rusų. Pirmas žingsnis – okupacinės kariuomenės išvedimas ir kokia nors sutartis su Maskva, užtikrinanti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą.
Pasisekė, ir tai buvo stambiausias bei reikšmingiausias Lietuvos užsienio politikos laimėjimas. Nors ir neišbaigtas, galimybės neišnaudotos iki pabaigos, neapibrėžta okupacija, neaptarti jos padariniai ir už juos atsiskaitymas, Maskvos malonei palikti ir dabar skaudžiai į Lietuvos – Rusijos santykius atsiliepiantys ekonominiai ryšiai, tačiau vargu ar iš šiuose reikaluose nepatyrusio atgimstančios valstybės vadovo ko nors daugiau ir buvo galima tikėtis. Ypač dėl jo užsispyrimu pasižyminčio būdo bei išjungto girdėjimo.
Iš jo valstybės vairą perėmęs Algirdas Brazauskas, pradėjęs Lietuvos kelią į NATO, užsienio politiką grindė šios karinės organizacijos ir Europos sąjungos (ES) narystės siekiais ir gerais santykiais su kaimynais. Tuo keliu ėjo ir Valdas Adamkus, kartojo jį ir Rolandas Paksas. O Lietuvai į NATO ir į ES įstojus, antrajai Adamkaus kadencijai, atrodo, daugiau nieko ir nebeliko, kaip tik geri santykiai su kaimynais.
Nors daug apie užsienio politiką Adamkus kalbėjo, tačiau mažai ką darė, daugiausia laiko skirdamas dažniems pasisvečiavimams užsienyje ir užsienio svečių vaišinimui Vilniuje. Gal to ir užtenka gerų santykių palaikymui su kaimynais iš Vakarų. Nors į Davoso pasaulio ekonomikos forumą, kuriame susirinkę politikų ir verslininkų įžymybės svarsto pagrindines pasaulio problemas, Lietuva nebekviečiama, vis tiek ES milijardai į Lietuvą plaukia. Tačiau neva „pergalės prieš nacizmą“ šventė Maskvoje, kol kas neišaiškintos kilmės, spėjama – ne be Kremliaus įtakos, nesusipratimai Valstybės saugumo departamente ir Estijos pavyzdys bei jo pasekmės apie santykius su Rytų kaimyne kitokią istoriją rašo.
Ir dar blogiau, kai tie pavyzdžiai ne taip jau malonią istoriją rašo ir apie trijų Baltijos valstybių tarpusavio santykius. Latvijos prezidentės dalyvavimas Maskvoje „pergalės prieš nacizmą“ šventėje buvo didelis akibrokštas atsisakiusiems joje dalyvauti Estijos ir Lietuvos prezidentams.
O Valdo Adamkaus vėlyvas bei lėkštas pareiškimas ir Vaira Vyke Freiberga visiška tyla Estijos – Rusijos susikirtimo atveju, Estijos prezidento Toomo Ilveso pradžiuginti taip pat negalėjo. Visos trys buvusios sovietų pavergtos Baltijos valstybės, gerai žinodamos apie Rusijos kėslus susigrąžinti jas ekonominiu spaudimu - dujomis, naftos ir elektros energija - per visus septyniolika nepriklausomybės metų šios jos įtakos vis dėlto nesugebėjo atsikratyti, nes tai daryti bandė kiekviena atskirai ir kiekviena kitaip. Nevienoda jų politika ir Vakarų atžvilgiu. Estija bičiuliaujasi su Švedija, Latvijos prezidentė meilinasi Jungtinėms Tautoms, siekdama net jų vadovės kėdės, o Adamkus glamonėjasi su lenkais, gretinasi prie Ukrainos. Su pastarąją, manoma, ne be JAV kai kurių įstaigų patarimo. Tai turbūt ir jų trijų varžybų paseka. „Per pastaruosius 15 metų Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, Latvijos prezidentė Vaira Vyke Freiberga, Estijos užsienio reikalų ministrai, vėliau prezidentai Lennartas Meris ir Toomas Ilvesas buvo keturi įtakingiausi Baltijos valstybių politikai Vakaruose, kartu veiksmingiausi savo šalių atstovai pasaulyje” – rašo dr. Kęstutis Grinius “Naujajame židinyje” (2007.3.2). Adamkui, aišku, tai „dirgino paširdžius“, todėl jis ieškojo atramos pas Lenkijos Kwasnievskį ir Ukrainos Juščenko. Neužteko. Šioje srityje Estija ir Latvija Lietuvą pralenkė, teigia Kęstutis Grinius. Be abejo, tai lėmė ir Baltijos valstybių tarpusavio santykių raidą.
“Pastaruoju metu Lietuvos užsienio politika yra visiškai be polėkio, jos leitmotyvas – mes esame solidūs patikimi partneriai – tinka bankams ir sveikatos draudimo bendrovėms” - ryškina toliau savo samprotavimus Girnius, ir vargu ar galima su juo ginčytis. Tačiau valstybės uždavinys - ne santykiauti su bankais ir draudimo bendrovėmis, bet su valstybėmis, tad turbūt reikia galvoti ne apie Lietuvos užsienio politikos pergalvojimą, bet apie jos sugalvojimą. Ir ne atskiros tik sau, nes, visiems aišku, tokiai politikai Lietuva per maža ir, reikia būti atviriems ir prisipažinti – per silpna, ypač su dabartiniais vadovais. Ji, viena pati gali kurti tik, sakykim „mažąją užsienio politiką“: garsindama savo laimėjimus, Lietuva gali puoselėti teigiamą valstybės įvaizdį pasaulyje. Tačiau didžioji, pasaulinės reikšmės, politika turi būti derinama su Vakarų didžiosiomis valstybėmis, o pirmiausia – su bendro likimo Baltijos tautomis - latviais ir estais. Ypač Rusijos atžvilgiu. Estijos su ja susikirtimas gali būti gera šios politikos pradžia.
Pradininkai turi būti prezidentai. Jie turi susitikti, aptarti padėtį, specialistų padedami paruošti bendrą pareiškimą ir įteikti jį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, o nuorašus – Jungtinių Tautų (JTO), NATO ir ES nariams. Pareiškime turi būti labai aiškiai priminta ir pabrėžta įstorinė tikrovė:
1.Trijų Baltijos valstybių okupacija buvo ir už jos padarinius yra atsakinga Sovietų sąjungos paveldėtoja Rusija;
2. Estija, Latvija ir Lietuva dabar yra laisvos ir nepriklausomos valstybės, JTO, ES ir NATO narės, puoselėja gerus santykius su kaimynais, tarp jų ir su Rusija, tačiau ji neturi teisės kištis į jų, kaip nepriklausomų valstybių, vidaus reikalus;
3. Visos trys buvusios okupuotos valstybės turi pilną teisę atsikratyti istorinę tikrovę klastojančio okupacijos palikimo, nepaisant, kokiu būdu jis būtų išreikštas;
4. Todėl visos trys sutartinai ir griežtai pasisako prieš Rusijos veiksmus, kliudžiusius ir tebekliudančius Estijai šį užmojį įvykdyti, laiko juos kišimusi į nepriklausomos Estijos valstybės vidaus reikalus, taip pažeidžiant visame Vakarų pasaulyje nusistovėjusius nepriklausomų valstybių santykiavimo principus;
5. Tolimesnį bendradarbiavimą siūlo tęsti, laikantis pasirašytų susitarimų ir tokiam bendradarbiavimui naudojamų tarptautinių principų.
Tai mano, kaip Lietuvos piliečio, viešas siūlymas Lietuvos užsienio politikos kūrėjams. Laikau jį net savo pareiga, nes ir šioje srityje, kaip ir daugelyje kitų, matau daug Lietuvai žalingų spragų. Priimtinas jis ar ne - jų reikalas, tačiau visgi turi būti suprasta, kad dabartinis Lietuvos užsienio „politikos“ kelias veda į niekur. Lietuva visur atsilieka. Suprantama, mažai valstybei sunku, nes didžiosios ja mažai domisi, todėl vadovams reikia ir išminties, ir lankstumo, ir ypač didelio apsukrumo. Ir būtina burtis draugėn. O jeigu Baltijos pakrantę kaip nors būtų galima paversti bent Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ruožu Rusijos pasienyje su Kremliaus atžvilgiu subendrinta politika, jau būtų nemaža jėga. Dar parankesnė jėga galėjo būti Didžiosios Britanijos premjero Tonio Blairo pastangomis suburtas Vilniaus dešimtukas. Ir labai gaila, kad ši Britanijos bei JAV remiama grupė, nors sutelkta tik abejotinos vertės karui Irake pritarti, retą galimybę sudaryti kokią nors sąjungą praktiškai pražiopsojo. O Lietuvos kariai vis tiek Irake sėdi. Daug buvo kalbėta ir apie galimybę Lietuvai tapti Rytų – Vakarų tiltu. Iš tų kalbų irgi nieko neišėjo. Bet ir vėl, jau siūlytas mintis kartojant bei naujas siūlant, kyla tas pats klausimas: kas jomis bent pasidomės, kai vyriausias Lietuvos užsienio politikos kūrėjas praėjusiais metais daug laiko skyręs paauksuotam puodui Anglijos karalienei, dabar bus užsiėmęs gal net padeimantuoto paieška Japonijos imperatorienei.