Nudundėjo nubildėjo savivaldybių tarybų rinkimai, o dabar mūsų laukia nauja nelaimė - valdančiųjų koalicijų formavimas 60-je tarybų. Ypač atidžiai žvelgsim į sostapilį, nes čia galima tikėtis apsireiškiant vaiduoklių irgi kitokių egzotiškų persirengėlių bei perbėgėlių, nors Užgavinės, regis, jau praėjo.
Juodųjų skylių išsidėstymas
Apžvelgiant rinkimų rezultatus galima konstatuoti, kad Lietuvos politinė sistema įgyja stabilumo, rinkėjai kur kas mažiau blaškosi į šalis nei anksčiau. Dviejų tradicinių partijų pasiekimų per šiuos rinkimus negalima nuvertinti. Tuo tarpu protesto balsus šį kartą sėkmingiausiai rinko Tvarka ir teisingumas, perimdama juos iš Darbo partijos. Tai tęsis ir toliau - viena juodoji skylė, Tvarka ir teisingumas, siurbs nepatenkintųjų balsus iš kitos juodosios skylės - Darbo partijos.
Taigi liberalai demokratai gali dar sustiprėti, tačiau tai priklausys ne tiek nuo jų pačių ir tų gražių merginų, kurias, teko girdėti, R. Paksas siunčia agituoti už save į rinkėjų butus, ne tiek nuo nelegalių kompaktinių diskų su propagandiniu filmu dalybų, kiek nuo socdemų ir konservatorių laikysenos, jų darbų. Pirmiausia reikia parodyti tai, ko visuomenė seniai laukia - principingumą kovoje su korupcija, nepakantumą ne tik politiniams oponentams, bet ir saviems prasižengėliams. Priimami sprendimai turi nuskaidrėti, visa politinė sistema turi tapti kur kas atviresnė.
Ministras pirmininkas G. Kirkilas, jei nepavyks sumažinti korupcijos koeficiento, ir šiaip turėtų gana greitai atsistatydinti (tai jis yra viešai pažadėjęs televizijos laidoje). Tačiau ne tai blogiausia. Jei per pusantrų metų, kurie liko iki naujų Seimo rinkimų, šių reikalų nepavyks išjudinti iš vietos, tradicinius nušluos Tvarka ir teisingumas. O tai šaliai nieko gero nežada. Ši partija yra daugiau ne kuriančioji, o griaunančioji jėga. Ji ateina siekti revanšo ir keršyti. Jos tikslas vienintelis - reabilituoti partijos pirmininką R. Paksą. Nėra jokių abejonių, kad bus ieškoma teisinių galimybių panaikinti sprendimą, iki gyvos galvos uždraudžiantį jam pretenduoti į pareigas, susijusias su priesaikos priėmimu. R. Paksas tiki, kad tai įmanoma turint dispozicijoje pakankamą daugumą parlamente. Bet kokiu atveju nebūtų gerai, jei viešoji erdvė taptų išimtinai arena, kurioje sprendžiasi vieno asmens ambicijų likimas: šalies raida būtų sustabdyta.
Taigi ateinantys metai bus pažymėti socdemų bei konservatorių lyderyste su jiems į nugarą alsuojančia grėsme.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į keletą paradoksų.
Pirmas paradoksas
Daugiausia mandatų gavo socialdemokratai, tačiau ne viskas taip gerai, o kai kuriais atžvilgiais jie turėtų jaustis ir turbūt jaučiasi pralaimėję. Visų pirma, už šią centrinėje šalies valdžioje dominuojančią partiją balsavo mažiau rinkėjų nei už opozicijoj esančius konservatorius. Nepadėjo net neturintis precedento žingsnis, kai partijos rinkimų štabui vadovavo pats premjeras. Nėra abejonių, kad konservatorių populiarumo kreivė yra kylanti, o socialdemokratų - besileidžianti, ir nesunku numanyti, kokią tai perspektyvą žada per Seimo rinkimus, kurių liko laukti apie pusantrų metų.
Negana to, iš rinkimų maratono partija išėjo braškanti ir siūbuojanti nuo savo pačios vidinių problemų. Konfrontacija tarp A. Brazausko vedamos senosios gvardijos ir jaunesnės kartos socialdemokratų, ilgai besitvenkusi gilumoje, galiausiai pratrūko visu gražumu. Rinkėjai į jaunimo sparno lyderio A. Paleckio "kryžiaus žygį" prieš partijos stabą A. Brazauską reagavo gana abejingai: partija turės tenkintis 6 vietomis savivaldybėje (iš 50). Ko gero, rinkėjai teisūs: sunkoka balsuoti už partiją, kai neaišku, su kuo ji valgoma.
Rinkėjai įpratę balsuoti už socialdemokratus, nes jiems vadovauja A. Brazauskas. Seniai kalbame, kad mūsų partijoms reikia šviežio kraujo, tačiau kartų kaitos procesas gali pasirodyti skausmingas. A. Brazauskas reiškia vakarykščią dieną, A. Paleckis - galbūt rytdieną, tačiau kieno veidas geriausiai simbolizuoja partiją šiandien?
Antras paradoksas
Konservatoriai buvo itin puolami ir taršomi viešojoje erdvėje. Pasitelkdami senų įvykių tyrimą (savanorių pasitraukimas į mišką, J. Abromavičiaus nužudymas) konservatorių oponentai sugebėjo primesti diskursą, kuriame ši partija nuolat iškildavo kaip vos ne teroristinė organizacija. Vis dėlto rinkėjų elgesys atskleidė, kad ši sena plokštelė jau negroja.
Turbūt dar svarbiau, kad konservatoriai sugebėjo solidžiai elgtis nelengvoje situacijoje: būdami opozicijoje jie kartu palaiko valdančiąją koaliciją. Čia reikia laviruoti tarp Scilės ir Charibdės. Viena vertus, tokioj padėty kyla pavojus tapti valdančiųjų ginklanešiu, jaunesniuoju broliu, be to, nors negaunant pasidžiaugti valdžios teikiamais malonumais gali būti užversta atsakomybė už valdančiųjų nuodėmes. Taigi būdama tokioj padėty partija turi nuolat išryškinti skirtingumą, kitokį požiūrį. Kita vertus, išryškinant savo principus ir žarstant kritiką lengva perlenkti lazdą - tada susitarimas su valdančiaisiais gali sugriūti. Tai, beje, jau seniai buvo pranašauta ne vieno analitiko, tik tos pranašystės kažkaip neišsipildo. Taigi konservatoriams, atrodo, pavyko išspręsti nelengvą uždavinį: pranešti rinkėjams, kokį iš tikrųjų vaidmenį jie šiuo metu vaidina valstybėje.
Paradoksas paradokse: konservatoriai santūriai vertina savo pergalę, nes gali būti, kad jiems tekęs kąsnis didesnis, nei jie gali apžioti. Atsakomybė einant į valdžią viename ar kitame mieste didžiulė, tačiau ar užteks kvalifikacijos ir intelektinių pajėgumų?
Trečias paradoksas
Visi mato, visi kalba apie pažeidimus, tačiau pačių pažeidėjų kaip ir nėra. Pirmasis apie dar planuojamus pažeidimus sužinojo ministras pirmininkas G. Kirkilas ir pranešė tai per televizorių Vyriausiosios komisijos pirmininkui (kažkodėl apie planuojamą nusikaltimą neinformavo nei prokuratūros, nei policijos, o nepranešimas apie nusikaltimą - savo ruožtu pats yra nusikaltimas, ar ne?). Vyriausiosios komisijos pirmininkas padėkojo G. Kirkilui už pasitikėjimą ir pažymėjo, kad tai naujas ženklas Lietuvos politiniame gyvenime, nes politinės partijos iki šiol panašius pažeidėjus tik dangstė. Tačiau realybė liko ta pati kaip ir anksčiau: Komisija neturi pajėgumų tirti prasižengimų, o policija, matyt, juos laiko ne itin rimtais.
