Šią temą „Tech Kinship“ bendruomenės renginyje nagrinėjo Lietuvos technologijų srities atstovai. Anot jų, pervargimas pasauliniu mastu paskatino kitą tendenciją – „tylų atsitraukimą“ (angl. „quiet quitting“), kai darbe stengiamasi atlikti tik reikalingiausias užduotis ir nei trupučio daugiau, o didesnis dėmesys skiriamas atsiribojimui ir laisvalaikiui.
Perdegimą pajunta ne iš karto
Apie technologijų sektoriaus darbuotojų emocinę savijautą diskutuoti kviečiančios bendruomenės „Tech Kinship“ renginys „AŠ PA-VAR-GAU“ subūrė technologijų sektoriaus atstovus diskusijai pervargimo tema. Čia jie dalijosi asmeninėmis patirtimis susijusiomis su perdegimu.
Neseniai „Gallup“ atliktas tyrimas parodė, kad net 39 proc. darbuotojų Europos regione kasdien darbe patiria stresą, 37 proc. – nerimą, 19 proc. – pyktį, 21 proc. – liūdesį.
Vos 14 proc. respondentų nurodė, kad yra pilnai įsitraukę ir laimingi darbe. Panašios tendencijos matomos ir Lietuvoje – emocinės pagalbos programėlės „Mindletic“ duomenimis, šių metų pradžioje 40 proc. žmonių teigė patiriantys nemalonias emocijas, 57 proc. skundėsi energijos trūkumu, o dažniausiai įvardijama emocija buvo nuovargis. Be to, padidėjo lietuvių domėjimasis tokiomis temomis, kaip streso valdymas, perdegimo prevencija, psichologinis atsparumas ir saugumas bei kitos.
„Tokią statistiką iššaukė pandemija – daug žmonių dirbo namuose, tad riba tarp asmeninio gyvenimo ir darbo tarsi išnyko. Dalis žmonių per tą laikotarpį pavargo ir nuleido rankas, o kiti suprato, kad jiems tokio gyvenimo nereikia“, – sako viena „Tech Kinship“ įkūrėjų, „Vinted“ IT inžinerijos direktorė Aliona Sosunova.
Neformalioje diskusijoje dalyvavusi „Pigu.lt“ skaitmeninės reklamos verslo vadovė Ieva Mickevičiūtė pastebėjo, kad pasiekti pervargimo būseną jai pačiai užtruko apie 3-4 metus, kol galiausiai įvyko lūžis. „Perdegimo simptomai man pasireiškė per kūno ir fizinę būklę.
Tai buvo kasdien varginantis galvos skausmas, nes smegenys „neišsijungia“, nuolat galvojau apie darbą, nepadarytas ir laukiančias užduotis. Kartais sunku pastebėti, kad žmogus yra perdegime, iki kol jis pats to neįvardina. Tačiau į šią būseną veda keli požymiai: jei darbo valandos žmogui yra 9-18 val., bet jis dar pasilieka biure ir dirba arba ateina į darbą anksčiau, grįžta namo ir dirba toliau“, – savo patirtimi dalijasi I. Mickevičiūtė.
Tam tikromis perdegimo užuominomis dalijasi ir „Mindletic“ specialistai, nurodydami, kad ankstyvas perdegimo ženklas gali būti aukštas emocinis nepastovumas. Tai reiškia, kad žmonių emocijos paprastai svyruoja nuo vieno ekstremumo iki kito (nuo streso iki išsekimo kiekvieną dieną, nuo ekstazės iki pesimizmo). Perdegimas turi įtakos ir savimonei, todėl paprastai žmogui sunku pačiam susigaudyti, jog tai ką jis patiria gali būti perdegimas.
Darbuotojai renkasi daryti mažiau
Diskusijos dalyviai pastebėjo visame pasaulyje ryškėjančią tendenciją, vadinamą „tyliu atsitraukimu“. Tai pervargimo paskatintas motyvacijos sumažėjimas, kai darbuotojas renkasi daryti minimumą, o po darbo pilnai atsiriboja ir pasineria į poilsį. „Įdomu ir tai, kad socialiniuose tinkluose „quiet quitting“ arba „tylus atsitraukimas” įgauna vis didesnį pagreitį.
Jaunimas besididžiuodamas dalijasi, kaip renkasi daryti tiek, kiek būtina ir nė kruopelytės daugiau. Vieni tai daro, nes pavargo, kiti todėl, kad vertybės kitokios. Viena dalis juos stebinčių žmonių sako, kad jaunoji karta „išsidirbinėja“, o kiti džiaugiasi, kad pagaliau supratome, jog gyvenimas – ne tik darbas“, – sako A. Sosunova.
Technologijų sektoriaus atstovai pastebi, kad pandemijos akivaizdoje daug aktualesnės tapo prasmės paieškos. Žmonės pajuto savo „mirtingumą“ ir ėmė galvoti apie egzistencinius klausimus, o tuo pačiu ir darbo reikšmę, atitikimą vertybėms.
Anot „Vinted“ vyresniojo infrastruktūros inžinerijos direktoriaus Tito Norkūno, „tylusis atsitraukimas“ tampa proga nusibrėžti aiškesnes ribas tarp laiko sau ir darbui: „Ėjimą į darbą galima apibūdinti gražia metafora. Eiti į darbą reiškia, kad ateini prie didelės ir sraunios upės, kurioje visi kažką daro. Kažkas stato „Titaniką“, kuris paskęs po metų, kažkas labai greitai skrieja kateriu, dar kažkas išsijuosęs irkluoja prieš srovę.
Tu irgi gali kažką daryti toje upėje: padėti kam nors nepaskęsti ar statyti kokį nors laivą. Bet paskui ateina laikas, kai tu nusišluostai, apsirengi ir išeini. Viskas. Ta upė niekur nedingsta, ji visada yra, ten visada kas nors vyksta, bet tau nereikia visada joje būti, ji ir be tavęs puikiai teka.“
Įmonės „Revolut“ partneris Andrius Bičeika pridūrė, kad pajutus, kad artėjama prie perdegimo, pravartu nebijoti išbandyti naujas galimybes savo įmonės viduje – pasikalbėti su savo vadovu, kuris gali paskirti naujas pareigas ar projektus. „Savo darbovietėje pakeičiau iki 10 pozicijų per 6 metus, tai turbūt vienas iš dalykų, kurie man asmeniškai padeda persikrauti.
Žinoma, ne visi turi galimybę keisti pozicijas, bet gal turi galimybę pakeisti projektą. Dirbai su vienu projektu, gali peršokti prie kito ir pažiūrėti, gal tau ten jau geriau viskas sekasi“, – sako A. Bičeika.
Išeitis siūlo ir darbdaviai
Diskusijos dalyviai tikina, kad svarbu suprasti, jog toks perdegimas nėra vien darbdavio ar vadovo nuopelnas, bet ir darbuotojo atsakomybė, tad problemos sprendimu vienodai pasirūpinti turėtų abi pusės. A. Sosunova pastebi, kad vis daugiau technologijų sektoriaus darbdavių didelį dėmesį skiria darbuotojų emocinės gerovės užtikrinimui.
„Vinted“ kuriame tokią kultūrą ir atmosferą, kurioje dalintis savo emocijomis – kad ir kokios jos būtų – yra normalu ir sveikintina. Nesmerkiame vieni kitų, nesivadovaujame stereotipais. Be to, turime įrankius, kurie padeda rūpintis savo psichologine sveikata: bendradarbiaujame su emocinės pagalbos programėlės
„Mindletic“ kūrėjais, kurie suteikia duomenimis paremtas, personalizuotas specialistų įžvalgas ir gaires emocinės sveikatos klausimais, leidžiame žmonėms lanksčiai derinti darbą biure ir namuose, suteikiame sveikatos draudimą, biudžetą įsirengti biurą namuose, remiame tokias iniciatyvas, kaip „TechKinship“ ir kitaip skatiname ieškoti balanso“, – tikina A. Sosunova.
„Darbdavys ar vadovas yra atsakingas už tai, kad teisingai paskirstytų darbo krūvį. Tačiau ir pats darbuotojas yra atsakingas už savo gyvenimą ir pasirinkdamas beprotiškas darbo valandas, jis galbūt kažką kompensuoja asmeniniame gyvenime. Čia reikalinga savirefleksija, psichoterapija ir atsakymų paieškos. Žinoma, labai gerai, kai tai pastebi darbdaviai, vadovai ir gali tinkamai reaguoti“, – sako I. Mickevičiūtė.
Pasak jos, dirbant sėdimą darbą, laisvalaikis turėtų būti kuo aktyvesnis, o itin daug naudos teikia pasivaikščiojimai – per pėdų pagalvėles aktyvuojasi serotoninas. „Continental“ komunikacijos, korporatyvinių reikalų ir talentų paieškos vadovė Ieva Koncevičiūtė pridūrė, kad pagalbos perdegimą jaučiančiam žmogui kreiptis reikėtų ir į specialistus.
„Siūlau visiems eiti pas psichoterapeutus, net jei dar nesate pervargę. Dabar pati mokausi mąstyti iš naujo. Kiekvienas vadovas gali kurti psichologinį komfortą, apie tai pasikalbėti visiems reikia, kad kažkas galėtų pasakyti, kad jam jau per daug. Kai yra psichologinis komfortas, yra visi kiti elementai. Kartais gyvenimą reikia derinti prie darbo, bet kartais darbą prie gyvenimo“, – sako I. Koncevičiūtė.
