Daugelio lietuvių pajamos yra suskirstytos „nuo...iki“. Iš jų apmokamos sąskaitos, sėkmės atveju lieka maistui.
Mokame ir pinigais, ir protu
Bene skaudžiausia ne dėl prastėjančio lietuvių maisto raciono, o dėl žmonių nebeišgalėjimo lankyti kultūros renginius ir leisti vaikams lavintis. Mano galva, tai yra vienas baisiausių susidorojimo su tauta būdų. Atimti iš gyventojų galimybę nuo mažens prusintis ir tikėtis, kad tauta ateity suklestės – tas pats, kas išbadyti žmogui akis ir liepti per minų lauką pernešti sklidiną vandens taurę neišpylus nė lašo.
Taip, tie, kuriems suplaukia mūsų pinigai už gyvatuką yra gudrūs ir godūs. O kokie esame mes? Ar patys leidžiame sau turėti pasirinkimą?
Yra tų teigiamybių
Vos keleri metai taškymosi pinigais mus privertė greitai pamiršti, kad indus kadaise perplaudavome keliuose „bliūduose“. Sudėvėtų (galutinai sudėvėtų, o ne šiaip padėvėtų) drabužių neišmesdavome, o panaudodavome buityje. Pradilusių kojinių taip pat neišmesdavome, bet adydavome, ir taip toliau.
Visa tai tenka prisiminti. Bet galima tikėtis gerų dalykų, pavyzdžiui, kad mažiau nuodysimės. Keistas dalykas – kuo brangesni daiktai, tuo nuodingesni – fiziškai ir moraliai. Sumažės besinaudojančiųjų automobiliais, taigi ir oro tarša.
Tapsime atsparesni ligoms, nes nebeįpirksime organizmą kovoti su ligomis atpratinančių, taigi imunitetą naikinančių vaistų. Vėl suklestės natūrali medicina, jeigu dar pakankamai rasime neišnykusių vaistažolių. Taupydami pokalbių telefonu laiką, vis daugiau dalykų aptarsime akis į akį, tai yra iš tiesų bendraudami. Ir panašiai.
Išvardyti dalykai, žinoma, yra liūdni juokai. Bet kiekviename juoke yra tiesos. Tikriausia tiesa ta, kad mūsų buitis nuolat darosi taupesnė. O naudingiausia būtų, jeigu ji taptų dar ir protingesnė.
Ką turi – už tą ir atsiskaitai
Norime „kaip Vakaruose“? Algų, sąskaitų, kainų ir panašiai. Bet elgtis „kaip Vakaruose“ nelabai norime. Nes tam reikia tam tikrų pastangų.
Paskelbus, kad kaitriosios lemputės nebebus gaminamos, ne kartą girdėjau žmones kalbantis: „Tai reikės jų užsipirkti daug, tuoj nebebus kur nusipirkti“. Taupymo, racionalaus vartojimo ir investavimo į savo pačių buitį idėjos Lietuvoje vis dar labai sunkiai prigyja.
Tarkime, butuose, kuriuose prieš mažiau nei dešimt metų įsigyti boileriai – jie seniausiai atsipirkę, o kaip atrodo sąskaitos už karštą vandenį – pamiršta. Tokių nėra daug.
Lietuviai sunkiai skiriasi ir su nuosavybe. Daug vyresnių žmonių gyvena tikrai jiems nereikalingai didelio ploto butuose, bet nesiryžta, nenori parduoti ar pakeisti „užgyvento“ buto. Nors kas mėnesį sumoka kone visas pajamas už šildymą. Ką kalbėti apie vos porą būstų renovacijos programai pateiktų paraiškų...
Viena aišku, kad trypiant koja ir reikalaujant, kad kainos sumažėtų – jos nesumažės. Bet ar visomis galimybėmis pasinaudojame, kad susimažintume sąskaitas? Jeigu ir tiek nepadarome, ekologijos idėjas Lietuvoje kol kas išvis galima laikyti anekdotu.
Perfrazuojant Thomą Bernhardą – po daugelio metų reikia iki pamatų sugriauti savo smegenis, kad pamatytum savo paties tiesos netiesą... Sakyčiau, galbūt reikia perkonstruoti savo smegenis, kad suprastume, jog reikalauti iš savęs yra mums dvigubai naudinga nei vien tik reikalauti iš kitų.