Lietuvos gyventojai pernelyg daug pasikliauja vaistų reklama ir nėra linkę vaistininkų klausinėti apie įsigyjamus medikamentus. Be to, tinkamai vartoti vaistus lietuviams, kaip ir daugelio kitų šalių gyventojams, trukdo tai, kad jie linkę nesilaikyti gydymo instrukcijų. Tą parodė jaunos mokslininkės Jurgitos Daukšienės atliktas tyrimas.
Praėjusį rudenį Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto lektorė J. Daukšienė daktaro laipsnį gavo už darbą „Visuomenės vaistinės pacientų gaunamos farmacinės ir sveikatingumo informacijos tyrimas ir vertinimas“.
Apie tai, kokie yra Lietuvos pacientai, kiek jie domisi vaistais, kieno sveikatos patarimų klauso bei kodėl kartais vartoja vaistus netinkamai, su J. Daukšiene kalbėjosi Lietuvos radijo žurnalistė Justina Mitkaitė laidos „Ryto garsai“ rubrikoje „Mokslo vardai“.
Jauna mokslininkė J. Daukšienė per savo disertacijos tyrimą ne vieną dieną praleido vaistinėse, tačiau ten ji toli gražu ateidavo ne nusipirkti vaistų, o stebėdavo tuos, kurie čia dėl to užsukdavo. Kokią informaciją vaistininkas apie vaistus ir sveiką gyvenseną suteikia pacientui, buvo aiškinamasi ir apklausiant pacientus bei panaudojus slapto pirkėjo tyrimą.
Tirti vaistininko suteikiamą informaciją svarbu, nes būtent jis žmonėms yra lengviausiai pasiekiamas sveikatos priežiūros specialistas, taigi ir jo patarimai pasiekia daugiausiai žmonių.
Daktaro laipsnį prieš mažiau nei pusmetį apsigynusi J. Daukšienė pasakoja, kad Lietuvos gyventojai nėra linkę klausinėti apie vaistus.
„Ypatingai aiški yra problema, kai žmogus perka vaistą pasakydamas firminį pavadinimą. Čia jau prasideda ir vaistininko problema, nes vaistininkas iš anksto nusprendžia, kad turbūt žmogus žino [reikiamą informaciją apie vaistą]. Tačiau jei išgirdai apie vaistą per reklamą ar iš draugo, tai klausimas, ar jį pasirinkai tinkamai. Antra, jei pasirinkai tinkamai, ar žinai, kaip vartoti. O jei žinai, kaip vartoti, ar žinai įspėjimus.
Dar yra informacinis lapelis, tačiau... Amerikoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad vidutinis vaisto informacinis lapelis yra skirtas 10 klasių išsilavinimą turinčiam pacientui. Bet jie padarė kitą tyrimą – visuomenės raštingumo – ir pasirodė, kad vidutinio amerikiečio supratimo lygis yra 7 klasių.
Tai čia Amerikoje, bet atsiminkime, kad didelei rinkai anglų kalba tie lapeliai yra validuojami, daromi tyrimai, t.y., parašomas lapelis, klausiama grupės pacientų, ar suprantama. Lietuvos rinka yra maža ir lietuvių kalba rengiamiems lapeliams taikomi dar mažesni reikalavimai“, – sako J. Daukšienė.
Informacijos apie medikamentus pasiteirauja gal tik kas trečias vaistinės duris pravėręs lankytojas, tačiau gerokai rečiau atsiranda toks pacientas, kuris klausinėja vaistininko apie sveiką gyvenimo būdą. Pagal J. Daukšienės tyrimą, tokia informacija domisi tik kas penkiasdešimtas pacientas.
Nors visuomenės sveikatos priežiūros specialistai jau prieš kelis dešimtmečius yra sutarę, kad tokią informaciją būtina skleisti. Tai tampa ypač aktualu šiandien, kai daugėjant be recepto parduodamų vaistų kiekiui, vis labiau populiarėja savigyda. Tinkama savigyda yra gerai, tačiau netinkama gali pakenkti sveikatai ar net tapti mirties priežastimi.
Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorės, Lietuvos gyventojai spręsdami, kaip save gydyti, pernelyg daug pasikliauja reklama.
„Mūsų atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad lietuviai – labai jautrūs reklamai ir televizijai. Net 40 proc. žmonių sako, kad reklama – puikus informacijos šaltinis apie vaistą. Visame pasaulyje reklama yra vienas iš blogiausių [šaltinių], nes ji pateikia tik vieną pusę. O mes žinome, kad reikia žinoti, ne tik kas gero gali būti, bet kas ir blogo.
Antra, reklamoje labai dažnai kalbama apie vieną alternatyvą. Taigi reklama nėra labai patikimas informacijos šaltinis. Lietuvoje ja pasitikima daug ir, sakyčiau, per daug“, – tvirtina J. Daukšienė.
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, išlaidos vaistams kasmet auga, tačiau net apie pusė tų pinigų yra panaudojama netinkamai, pavyzdžiui, pacientas vartoja vaistus, kurių jam nereikia ar nusiperka ne tokią dozę. Vienas iš dažnų tokio neracionalaus medikamentų vartojimo atvejų yra antibiotikai, sako J. Daukšienė.
„Dažniausiai būna taip, kad žmonės juos taupo. Vieną kartą paskyrus išgeria vieną ar dvi piliules ir tada sako: kitą kartą negausiu, tai pasitaupysiu. Tai jau turime du atvejus, kai vartojama netinkamai. Pirmą kartą nesuvartojama tinkamai, nors vartojant antibiotikus labai svarbu sugerti visą kursą, o antrą kartą, kai antibiotiką geriame, kai patys matome, [kad mums jo reikia].
Pavyzdžiui, gripas yra virusas. Antibiotikų nereikia, bet jei žmogus išgirsta, pavyzdžiui, reportaže, kad kažkam buvo gripas ir jam davė antibiotikų, užfiksuoja, kad jų reikia. Nors antibiotikų gripo atveju duodama tada, kai žmogus pasveiksta nuo gripo, bet organizmas yra nusilpęs ir prasideda visokios komplikacijos“, – aiškina mokslininkė.
Be to, vartoti vaistus tinkamai Lietuvos gyventojams, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, trukdo tai, kad žmonės linkę nesilaikyti gydymo instrukcijų. Pagal mokslininkės J. Daukšienės tyrimą, tokių, kurie pripažino nesilaikę rekomendacijų buvo keturi iš dešimties apklaustųjų, o kiek dar yra tokių, kurie tai nuslepia net atsakinėdami mokslinio tyrimo apklausoje.
„Nurodymų nesilaikymas yra įvairių lygių. Pavyzdžiui, nusipirkau labai gerą vaistą, bet brangų. Gal aš noriu pataupyti, tai gersiu ne ryte ir vakare, o vieną kartą – ilgiau užteks. Arba gal tiesiog nespėju, užmaršumas.
Gali būti ir įvairios socialinės fobijos. Jeigu, pavyzdžiui, reikia vartoti kelis kartus per dieną, tai man nepatogu tai daryti žmonių apsuptyje. Taigi priežasčių yra daug.
Jeigu žiūrėtume į užsienio literatūrą, joje įvardinta daugiau kaip 200 įvairių veiksnių, galinčių nulemti faktą, kad žmogus neklausys gydytojo nurodymų.
Jei žmogus nesidalina savo mintimis, baimėmis, nesitaria su sveikatos priežiūros specialistu – gydytoju ar vaistininku, neklausia, tada tikimybė, kad jis vartos netinkamai yra didesnė“, – sako J. Daukšienė.
Pacientai ne tik linkę dėl įvairių priežasčių nesilaikyti gydymo instrukcijų, bet ir apie tai meluoti savo gydytojui ar vaistininkui. Pasak J. Daukšienės, dabar yra visokių būdų, kaip išsiaiškinti, kad pacientas melavo apie vaistų vartojimą.
„Metodikų yra labai daug. Vienas iš moderniausių būdų – tokia sistema, naudota klinikiniuose tyrimuose, kai į išduodamo vaisto dėžutę įmontuojamas mikrodavikliukas. Jis sujungiamas su kompiuteriu ir būna aiškiai fiksuojamas kiekvienas dėžutės atidarymo momentas.
Paaiškėjo labai įdomus dalykas, kuris buvo pavadintas „balto chalato“ sindromu. Pasirodo, kad penkios dienos prieš vizitą pas gydytoją ir penkios dienos po vizito pacientai yra patys pareigingiausi“, – pasakoja mokslininkė.
Daktaro laipsnį Lietuvos sveikatos mokslų universitete apsigynusios J. Daukšienės tyrimas parodė, kad dauguma pacientų vaistininką laiko antru svarbiausiu sveikatos informacijos šaltiniu po gydytojo. Bet nuo gydytojų jie skiriasi tuo, kad žmonės pas juos dažniau apsilanko, taigi jų pateikiama informacija tampa dar svarbesnė. Būtent todėl mokslininkė pataria nuolat lankytis toje pačioje vaistinėje.
„Reikia konsultuotis su specialistu, kuris žino, kokius ir nereceptinius vaistus įsigyjate. Rekomenduojama [vaistininkui] netgi vesti įrašus. Bet jei įrašai ir nevedami, o jūs kreipiatės į vaistininką, į kurį kreipiatės nuolat, visų pirma jis žinos, kokius vaistus jūs vartojote, antra, jis norės jus išlaikyti kaip pacientą, ir tai bus ne vienetinis pirkimo–pardavimo sandėris, tai bus konsultacija, nes jis apie jus per daugybę vizitų žinos daugiau“, – tvirtina J. Daukšienė.
Justina Mitkaitė
