Prie šio proceso prisidėjo ir Vakarų šalys, toleravusios talibų atėjimą į valdžią Afganistane. Jis taip pat paaštrėjo dėl niekaip nesibaigiančio arabų-Izraelio konflikto, Vakarų bei kitų valstybių abejingumas autoritariniams musulmonų šalių režimams, išsiplėtojusiems nuo Atlanto vandenyno iki pačios Azijos širdies. JAV įsiveržus į Iraką, konfliktas jau pasiekė savo kritinę masę.
Egipto rašytojo Alaa al Aswani lozungas – „Demokratija – tai išeitis“ – buvo atmestas, o vietoje jo pasirinktas kitas: „Islamas – tai išeitis“. Vis daugiau šalininkų pradėjo rinktis idėja apie tai, kad visa ko pagrindas yra grįžimas į tolimą praeitį, protėvių išmintį, į pranašo dienas.
Supaprastintas Korano suvokimas
Profesorius Jean-Pierre’as Filiu, dar 2015-aisiais viešai perspėjęs, kad Europos sostinių laukia džihadistų išpuolių banga, tvirtina, kad džihadizmas sukūrė naują religiją, kuri apeliuoja į Koraną, iškelia būtinybę ginklu kovoti už islamo gynybą ir kankinių įvaizdį. Iš tiesų tai tėra supaprastintas Korano suvokimas, savotiškas ideologinis alibi, vienu metu apimantis ir konfliktą su Vakarais, musulmonų bendruomenių būtį Europos šalyse ir socialinės krizės priežastis daugelyje musulmonų valstybių.
Tačiau šis supaprastintas suvokimas turi itin stiprią trauką šalyse, kuriose labai stiprios konservatyvios tradicijos, o taip pat tarp Europos marginalų.
Be šios įtikinimo galios nebuvo galima įžvelgti tokį ryžtingą džihado plitimą, kurį mes stebime pačiose skirtingiausiose Europos vietose, kur nesant specialių teroro aktus organizuojančių organizacijų visi miestai yra pasmerkti baimintis tapti kito išpuolio taikiniais. Be karo Sirijoje, be nuolatinio ISIS banditų migravimo, taip pat nebūtų įmanomas toks dinamiškas gatvių terorizmo plitimas.
Šios priežastys ir nulemia, kad neturėdami didelių išteklių teroristai sugeba sėti baimę ir verčia tikėti pareiškimais, kad musulmonų pasaulis yra nesuderinamas su sukuliaria Europos bendruomene.