Prieš 20 metų Lietuvos krepšinio rinktinė iškovojo Europos čempionato sidabrą. Komandos masažuotojas tada buvo Juozas Petkevičius. Dabar rinktinė vėl tapo žemyno vicečempione, o jos vyrus į kovą vėl lydėjo Juozukas.
Prieš du dešimtmečius Lietuvos rinktinės masažuotojas kovoms paruošdavo Arvydo Sabonio ir kitų mūsų krepšinio žvaigždžių kūną. Šiandien jis į aikštę palydi Domantą Sabonį – jauniausią legendinio krepšininko sūnų, radusį savo vietą šių metų vyrų rinktinėje.
Juozukas savo akimis regėjo visas Lietuvos vyrų triumfo akimirkas, matė ašarų dėl skaudžių pralaimėjimų. Prisimena jis ir lygiai prieš 20 metų Graikijoje vykusį Europos čempionatą, kuriame Lietuva dalyvavo pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo. Tąkart finale Lietuvos rinktinė po dramatiškos kovos, kai pasipiktinusi teisėjų sprendimu net buvo palikusi aikštę, 90:96 nusileido tuometės Jugoslavijos rinktinei. Bet Lietuvoje A. Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas ir kiti Vlado Garasto auklėtiniai pasitikti tarsi čempionai. Kaip čempionus savo didvyrius Lietuva pasitiko ir šiemet. Sunkiai, buksuodama ir be ryškiausių žvaigždžių, bet Lietuvos rinktinė ir vėl nukeliavo iki finalo, šįkart vedama stratego Jono Kazlausko. Viena užtikrinta pergalė (mače su Latvija) ir keturi trileriai grupės rungtynėse, Jono Mačiulio šou, ištempęs Lietuvą už ausų į pergalę aštuntfinalyje, itališka drama su laimingai pasibaigusiu pratęsimu ketvirtfinalyje ir pusfinalyje dar vienas serbiškas nervų karas, kurį laimėjo J. Kazlausko armija. O finale, kai jau visa Lietuva iš anksto buvo patikėjusi ir pergale prieš ispanus, dukart Europos čempionai pasiuntė mus į nokdauną trečiąkart iš eilės ant savo galvų užsidėdami čempionų karūnas – 63:80. Ispanams tai buvo saldus revanšas už 2003 m. finalą – tąkart į viršų čempionų taurę kėlę lietuviai ispanus įveikė taip pat užtikrintai, kaip šiemet jie mus.
Lietuvos rinktinė kelią į Europos čempionato finalą prasiskynė antrus metus iš eilės. Prieš dvejus metus lemiamoje dvikovoje mūsų vyrai nusileido Prancūzijos komandai. Bet žaisti dviejuose finaluose iš eilės – neįtikėtinas rezultatas.
Kaip ir tai, kad vyrai keliaus į olimpinį Rio de Žaneirą. Olimpinis kelialapis, kurį gavo finalo dalyvės, šįkart netgi svarbesnis laimikis nei sidabras ant kaklo. Lietuvos rinktinei tai bus septintos olimpinės žaidynės iš eilės arba, kitaip tariant, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo olimpinių žaidynių krepšinio turnyras dar nė karto nevyko be mūsų. Tokiais rezultatais Senajame žemyne negali pasigirti niekas – net triskart Europos čempionai ispanai. Maža to, šešeriose žaidynėse lietuviai pateko į stipriausiųjų ketvertą, šią tradiciją nutraukę tik Londone.
Visus rinktinės iškovotus medalius turi ir Juozukas. „Tik olimpinių neduoda, bet turėčiau jų tris“, – šypsosi dabar rinktinėje techninio vadybininko pareigas einantis Juozukas. Iš Graikijos prieš 20 metų J. Petkevičiaus parsivežtas sidabro medalis jau gerokai apsitrynęs: „Toks plonas, graikiškas – negražus. Matyt, kokybė nekokia. O šitas sunkus, blizga, gal taip greitai neapsitrins“, – naujausiu laimikiu džiaugiasi masažuotojas. Vyro kolekcijoje, be trijų sidabrinių, guli ir Europos auksas su bronza bei pasaulio bronza. Kuo skiriasi ir kuo panašios Lietuvos rinktinės prieš 20 metų ir dabar?
Panašios tuo, kad vyrai kovoja už Lietuvą. Labai malonu, kad jų patriotizmas toks didelis. Gal 1995 m. patriotizmas buvo didesnis, nes buvome neseniai išsivadavę iš SSRS. Dabar labai užveda krepšinio sirgaliai. Trūksta žodžių, kaip mūsų žmonės serga, kaip myli komandą, palaiko, nors žaidimas kartais ir ne toks gražus. Mūsų sirgaliai – pasaka, jie kelia patriotizmą. Kai matai, kad žmonės taip myli, krepšininkai negali nežaisti. Kalbant apie skirtumus, individualiai kiekvienas šios rinktinės žaidėjas yra silpnesnis nei anos kartos, kai žaidė A. Sabonis, Š. Marčiulionis, R. Kurtinaitis. Dabartinė rinktinė labiau propaguoja komandinį žaidimą, individualybių beveik nėra, išskyrus sublizgėjusį J. Mačiulį.
Sirgaliai per tuos metus pasikeitė?
Jų būrys išaugo – žmonės įprato daugiau važinėti, 1995 m. dar daug kas bijojo vykti į Graikiją. Kiek sirgalių buvo Graikijoje, sunku pasakyti – nebuvo tada tokių spalvų kaip dabar, neišsiskirdavo jie taip ryškiai. Bet Lietuvos krepšinio mėgėjų buvo ir Graikijoje, su jais ir visi graikų sirgaliai šaukė: „Lietuva!“ Net ir tada, kai serbams buvo teikiami aukso medaliai. Ir 1995 m., ir 2015 m. rinktinėse turėjome po Sabonį – tada 31-erių Arvydą, šiandien 19-metį Domantą. Ar sūnus panašus į tėvą?
Domantas turi daug tėvo savybių, bet kol kas jis labai tylus, dar „neįėjęs“. Arvydas šaukdavo, jeigu pralošdavome, piktai užrėkdavo. Matyti, kad panašus ir Domantas – kaip jis ant suolo elgiasi, kaip šokinėja, kaip džiaugiasi bet kokia sėkme, kovodamas visas dega. Daug panašumų turi – ir fiziškai stiprus, labai gerai pasiruošęs, turi būti puikus žaidėjas. Arvydas tuo metu buvo vidurio puolėjas, Domantas kol kas sunkusis puolėjas. Pozicijos skiriasi, bet panašumų daug. Kas buvo lyderiai už aikštės ribų tada ir dabar?
Tuomet labiau buvo R. Kurtinaitis, kai kur – V. Chomičius. O čia – Mantas Kalnietis, Robertas Javtokas, Jonas Valančiūnas irgi prie „užklasinių“ lyderių. Pajuokauti visi mėgsta. Gal jaunimas šiek tiek mažiau – Lukas Lekavičius kol kas labai tylus. Kai jau pradės daugiau žaisti, pajus, kad tikrai yra geras žaidėjas, pasikeis. Ir Domantas tylus. Jis nežino ir visų mūsų juokelių – tų iš sovietinių laikų, mat augęs kitoje aplinkoje, daug ko nežino, tad kai kur vyrai jį prigauna. Anoje rinktinėje buvo daug žvaigždžių, koks buvo jos mikroklimatas?
Žvaigždžių nebuvo, Arvydas viską panaikino. Tuomet apskritai nebuvo žvaigždžių, ta liga niekas nesirgo – geras žaidėjas, ir tiek. Šios komandos mikroklimatas taip pat labai geras – visi kovoja, kiek gali, visi išgyvena vieni dėl kitų, palaiko. Tokias komandas paliko už nugaros – serbus, italus, apie klimatą komandoje nėra ko ir kalbėti. Žinoma, kad geras. M. Kalnietis po finalo šluostėsi ašaras. Ar 1995 m. vyrai verkė?
Buvo labai liūdni. Nors mes tada kitaip išgyvenome. Kažkur verkėme tikrai, rodos, olimpiadoje, bet bijau pasakyti kurioje, o 1995-aisiais neverkė. Visi buvo pikti. Kroatai siūlė neiti atsiimti medalių, bet paskui nutarėme, kad geriau nesipykti su FIBA.
Šiemet teisėjų negalima kaltinti. Mums nesisekė komandinis žaidimas, mes neturime aiškių lyderių, be to, ispanams labai gerai krito. O tą juodaodį teisėją prisimenu, ir mane gal prisimena, ką jam rodžiau (juokiasi)... (Arbitrui iš JAV George’ui Toliveriui J. Petkevičius parodė nepadorų gestą – red. past.). Per 20 metų pasikeitė pergalių šventimo tradicijos?
Keičiasi žmonės, veidai, bet pergalės švenčiamos panašiai. Trečia vieta yra žemesnė, bet ją pasiekus apima pergalės jausmas. Sidabro medaliai visada liūdnesni, bet paskui vis tiek tas liūdesys praeina. Vakare važiavome į restoraną. Krepšininkai moka švęsti. M. Kalnietis moka daug dainų, gražiai dainuoja ir visą komandą labai palaiko. Ką Mantas dainavo po šio sidabrinio finalo?
„Čia mano Kaunas, mylimas Kaunas...“ ir kitas, tradicines. O ką traukėte 1995-aisiais?
Š. Marčiulionis gitara grodavo, kiti dainuodavo: „Tu palauk, palauk, sustok. Pasakyk nors vieną žodį...“ ir kitas. Jau pamiršau tokias smulkmenas. Skirtingi treneriai, štabai, kitas specialistų skaičius. Viskas keičiasi. Ir krepšinis kitoks, greitis, visai kita technika, rungtynių nagrinėjimas – dabar niekur nepasislėpsi. Tada viskas buvo kitaip. Ir skyrė mums dabartinis serbų treneris Aleksandras Džordževičius 41 tašką... Dabar gal taip nebūtų – gerai išnagrinėjama viskas.
Dabartinė komanda išaugusi, tada vienas buvau masažuotojas ir gydytojas, o dabar mūsų šeši septyni. Tada bėgi bėgi, darai darai, o dabar darai konkrečiai savo darbus.
Lina Daugėlaitė, sportas.info
