Moteris papasakojo apie neseniai apgintą daktaro disertaciją, 4 metus trukusį jos rengimo laikotarpį bei komunikaciją instagrame.
Balandžio pradžioje apgynėte daktaro disertaciją pavadinimu „Motinos kraujo ir vaisiaus vandenų uždegiminių žymenų reikšmė chorioamnionito diagnostikai“. Papasakokite, kokias problemas ji tiria? Apie ką jį? Kuo ši tema gali būti aktuali visuomenei?
Choriomnionitas, tai – placentos, vaisiaus dangalų uždegimas arba, kitaip tariant, uždegiminis procesas gimdoje. Jis yra susijęs net su 40-70 procentų priešlaikinių gimdymų. Prieš laiką nutekėjus vaisiaus vandenims, atsiduriama „neaiškioje zonoje“, kai reikia nuspręsti, ką daryti – ar skatinti gimdymą? Jeigu reikia skubėti, tai kaip labai? Ar jį atidėti, kad vaikutis kuo labiau subręstų ir būtų labiau pasiruošęs ateiti į šį pasaulį?
Problema yra tame, kad esant infekcijai gimdoje, didėja rizika naujagimiui gimti su įgimta infekcija. Ji dažnai sąlygoja pneumoniją, sepsį, sunkią naujagimio būklę, ilgą gydymą reanimacijos skyriuje ir net 5 kartus didina mirties riziką. Taigi, tokioje situacijoje esame nežinomybėje ir turime rinktis: arba laukti ir rizikuoti (nesant tikriems, ar tai – tikrai infekcija), arba gimdyti tam, kad išvengti sunkios naujagimio būklės, kuri gresia uždelsus.
Mano disertacijos tyrimas buvo skirtas padėti atrasti žymenis, kurie padėtų minėtose situacijose priimti tinkamą sprendimą, kaip konkrečiai turėtume elgtis. Šiuo metu mes turime kriterijus, kuriuos naudojame klinikinėje praktikoje, tačiau jie ne visada tikslūs. Pavyzdžiui, naudojami kriterijai rodo, kad uždegimo nėra, nusprendžiame nėštumą tęsti ir tyrimus kartojame kelis kartus per savaitę iki kol naudojami rodikliai parodo, kad infekcija prasidėjo. Tuomet gimdymą sužadiname ir gimus vaikeliui suprantame, kad buvo laukta per ilgai, nes infekcija prasidėjo anksčiau, nei mūsų tyrimai tai parodė. Toks naujagimis gimsta su įgimta infekcija ir būna sunkios būklės.
Paminėjote, kad disertacijoje siekėte atrasti žymenis, kurie padėtų lengviau priimti sprendimą atitinkamoje situacijoje. Ar pavyko tai padaryti?
Pavyko. Rėmiausi daugybe straipsnių, įvairių tyrimų, kurie buvo daryti užsienyje. Ši tema yra aktuali ne tik mums, ji aktuali visame pasaulyje. Verta paminėti, kad mano atlikto tyrimo naujovė buvo ta, kad mes norėjome tyrimui reikalingų vaisiaus vandenų paimti neinvaziniu būdu. Tuo tarpu anksčiau atliktiems tyrimams buvo naudojama amniocentezė – invazinis būdas, kai su specialia adata echoskopo kontrolėje yra duriama į gimdą ir paimami vaisiaus vandenys tolimesniems tyrimams. Nutekėjus vaisiaus vandenims, ši procedūra yra sudėtingas metodas, nes vaisiaus vadenų kiekis yra nedidelis, todėl didesnė rizika pažeisti placentą, virkštelės kilpą ar patį vaisių, todėl šiuo atveju neinvazinis būdas yra daug saugesnis.
Šiuo tyrimu neieškojome kažko visai nežinomo, neatrasto. Greičiau rėmėmės kitų tyrėjų atliktų darbų rezultatais ir ieškojome būdų palengvinti diagnostiką ir padaryti ją saugesne. Taigi, tuos žymenis, kurie buvo nustatyti invaziniu būdu ir pripažinti informatyviais, tikrinau neinvaziniu būdu.
Sėkmingu disertacijos apgynimu baigėsi intensyvus 4 metų laikotarpis. Kaip jį prisimenate? Tai buvo labiau džiaugsmą ir pasitenkinimą vykdoma veikla teikiantis laikas, ar labiau rūpesčio ir bemiegių naktų kupinas laikotarpis?
Šis keturių metų laikotarpis buvo labai įdomus – tiek darbo, mokslo ir šeimyninio gyvenimo srityse buvo įvairių pasikeitimų. Per šį laiką pagausėjo ir mūsų šeima – gimė du vaikai. Akademinių atostogų neprireikė, vaikai tiesiog įsiliejo į mano mokslo kelią – visi kartu ir baigėme doktorantūrą.
Į doktorantūrą įstojau būdama ketvirtų metų rezidente. Kadangi tai buvo paskutiniai rezidentūros metai, įnirtingai nėriau į mokslą. Tuo labai džiaugiuosi, tada iš tiesų laiko buvo daugiau – jį paskyriau duomenų rinkimui, egzaminų laikymui, įvairių leidimų gavimui, paraiškų stipendijoms pildymui ir kt. Vėliau, gimus vaikams, darbas šiek tiek sulėtėjo, bet tai manęs nesustabdė.
Nepasakyčiau, kad tai buvo labai sunkus laikas, bemiegės naktys. Taip nebuvo. Juokiuosi, kad disertaciją rengti baigiau atostogaudama Turkijoje, prie jūros. Išvažiavome su šeima, vyras ir uošviai prižiūrėjo vaikus, o aš visas dienas rašiau šį baigiamąjį darbą. Man su juo labai sklandžiai pavyko susitvarkyti, nesuvargau.
O kuo šiuo metu gyvenate? Kaip atrodo jūsų diena?
Įsivaizdavau, kad pabaigus doktorantūros studijas atsiras daug laisvo laiko... bet taip neatsitiko, laisvesnes valandas tuoj pat užpildė kiti darbai. Rugsėjį kartu su vyru atidarėme privačią kliniką. Ji – tarsi trečias mūsų vaikas, kuriam atiduodame daug širdies ir laiko. Tad visos mano dienos pastaruoju metu – su šeima arba naujai atidarytoje klinikoje. Tiesa, kad atsirado daugiau laiko šeimai. Mano vyras labai džiaugėsi, kai apsigyniau daktaro disertaciją. Jis sakė, kad tai jam – didesnė šventė negu man, nes vakarus leisiu nebe prie kompiuterio, o kartu su šeima.
Nėra labai daug gydytojų, kurie noriai komunikuotų socialiniuose tinkluose ir taptų populiarūs, sekami. Tuo tarpu jūs, atrodo, kaip tik ir einate šia kryptimi. Nors savo instagramo paskyrą pradėjote naudoti 2021 metų lapkritį, šiandien, praėjus pusei metų, turite per 10 000 sekėjų. Kaip kilo mintis panaudoti šią platformą? Kodėl matėte tame prasmę?
Su savo pacientėmis bendrauju labai artimai. Net registratūroje juokiasi, manęs klausia, kodėl ginekologo kabinete – tiek daug juoko?
Per dieną pakonsultuoju apie 15-20 moterų ir trečdalis iš jų vis klausia tų pačių klausimų. Kartais man atrodo, kad atsakymai į juos – labai elementarūs ir visiems suprantami, bet dažnai pacientėms jie neaiškūs. Todėl susikūriau savo instagramo paskyrą, pradėjau po truputį ją pildyti informacija apie ligas, fiziologines būkles ir kt. Matau, kad tai moterims patinka, jos kasdien pateikia šimtus klausimų, į juos stengiuosi maksimaliai atsakyti.
Manau, kad toks bendravimas mus suartina. Vėliau netgi atpažįstu, kad po konsultacijos socialiniame tinkle, jos atsiduria ir mano konsultaciniame kabinete. Man atrodo, kad toks dalinimasis žiniomis yra labai svarbus – 80–90 proc. atvejų gydymo sėkmę nulemia tai, kad žmogus supranta ligą, kuria serga ir pakankamai artimai bendrauja su gydytoju, t. y. nebijo viską tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų, nenuslepiant papasakoti.
Gydytojui išsamiai paaiškinus diagnozę, pacientas sutinka atlikti rekomenduotus tyrimus ir vartoti skirtą gydymą – viskas einasi sklandžiai. Priešingu atveju, kai gydytojas ne iki galo paaiškina esamą situaciją, dažniausiai gydymo sėkmė nėra tokia gera, pacientas nesupranta gydymo esmės, nelabai nori gydytis, netikslingai naudoja vaistus, nenori kartoti tyrimų. Aš noriu, kad moterys suprastų problemas, su kuriomis susiduria, kad joms būtų aišku, kas ir kodėl nutiko, kaip iškilusią problemą galima išspręsti ir išvengti, kad ji nepasikartotų.
Ką sakytumėte tiems, kurie apskritai į medikų komunikaciją internetinėje erdvėje žiūri kreivai, o socialinius tinklus laiko laiką vagiančia ir pridėtinės vertės nekuriančia erdve, į kurią neverta veltis?
Socialiniai tinklai – tai tik dar viena papildoma erdvė, kurioje lygiai taip pat galima dalintis svarbia, visuomenei suprantama kalba pateikta informacija. Žinojimas dar niekam nepakenkė, priešingai – tik įnešė daugiau aiškumo.
Mano pagrindinė žinutė gydytojams – vertinkite pacientus, kurie pas jus atėjo. Juk dabar visuomenė skaito, domisi apie gydytoją dar prieš ateinant konsultacijai. Dabar labai daug dėmesio skiriama atgaliniam ryšiui, galima skaityti komentarus, kitų pacientų vizito pas konkretų gydytoją vertinimus. Tad pacientas jau ateina žinodamas pas ką eina ir tai rodo, kad žmogus jį vertina ir juo tiki, nes jį išsirinko, kad išspręstų svarbiausias gyvenimo problemas – tai sveikatos problemas.
Man atrodo, kad pagarba atėjusiam žmogui ir šiltas bendravimas yra labai svarbūs. Gydytojas į atėjusį pacientą turėtų žiūrėti ne kaip į darbo įrankį, bet kaip į asmenybę. Pacientas jus jau vertina, nes pas jus atėjo. Tad vertinkite pacientą ir jūs!
VU Medicinos fakulteto informacija
