Lietuvoje drabužių mada yra veikiau sekama nei kuriama, jei pasirodysi su skrybėle, ant kurios pūpso „natiurmortas“ ar kitokia ekstravagantiška detalė, būsi išvadintas pamišėliu, gatvės madoje pliusas dedamas tik jaunimui, dažnas save ir kitus „vertina“ pagal užsilikusios jaunystės likučius (šie matmenys ypač taikomi vyresnėms moterims), „po trisdešimties“ vis lėtinamas grožio, mados vaikymosi tempas. Tokie apibendrinimai paaiškėja iš pokalbio prie apskritojo stalo, kalbantis su mūsų šalies kostiumo dizaineriais.
Menas nėra kategorija, kurią lengva išmatuoti, o šios savaitės stiliaus rubrikos tema apie lietuvių ir užsienio mados bendrybes ir skirtumus reikalauja ne vienos nuomonės - penki kostiumo dizaineriai: Agnė Biskytė, Aušra Norkutė, Egidijus Rainys, Kristina Mališauskienė ir Lilija Larionova, smagiai nusiteikę, bet argumentuotai atsako į „Laisvalaikio“ klausimus.
- Kaip manote, jei Lietuvoje turėtume tokią kaip italų „Vogue“ redaktorę Aną Piadži (Anna Piaggi), laikytume ją stiliaus pavyzdžiu ar nukvaišusia senute?
Egidijus Rainys (E.R.): Pas mus Rožytė yra. (Juokiasi.)
Kristina Mališauskienė (K.M.): Ji užtikrintai būtų laikoma nukvaišusia.
Agnė Biskytė (A.B.): Jei turėtume „Vogue“ žurnalą ir jo mados redaktorė būtų tokia kaip A.Piadži, tai, be abejo, ji būtų stiliaus dievaitė, bet jei toks žmogus neužimtų atitinkamos vietos mūsų visuomenėje, tai būtų nukvaišusi senutė. Viskas priklauso nuo to, koks žmogus yra.
Aušra Norkutė (A.N.): Tokie ekstravagantiški žmonės pas mus gana keistai vertinami.
- Nieko nuostabaus per italų nacionalinę televiziją RAI pamatyti liekną, džinsais apsitempusią, į arklio uodegą suimtais žvilgančiais plaukais laidą vedančią penkiasdešimtmetę. Kodėl pas mus senėjanti ir senatvės sulaukusi moteris neretai apsileidusi mados prasme, ir pati senatvė yra traktuojama kaip apsileidimas?
A.N.: Tikra tiesa - jau trisdešimties mergina „nurašoma“. O ką jau kalbėti apie penkiasdešimtmetes...
Lilija Larionova (L.L.): Čia kaip su siauru mūsų požiūriu - jei poroje vyras jaunesnis už moterį porą metų, iš karto stebimės. Norėtųsi, kad ne tik jaunimas domėtųsi mada, bet ir vyresni žmonės, kad jie bent jau skirtų dėmesio savo išvaizdai. Tada pasikeistų ir požiūris.
- Ar lietuviai seka madą?
A.B.: Būtent - lietuviai tik ir seka madą... Gaila, kad mūsų šalyje negimsta nei mada, nei stiliai.
K.M.: „Madingumą“ lietuviai dažnai tapatina su parduotuvių pasiūla. Sekti madą ir tinkamai ją pritaikyti sau yra skirtingi dalykai. Ir kaip mums ją sekti, jei neretai parduotuvėse siūlomos senos kolekcijos, kainuojančios milžiniškus pinigus? Kaip būti madingam, jei vos išėjęs iš namų būsi sukritikuotas? Tačiau lietuviai yra gana simpatiški, ir tai tarsi kompensuoja mūsų netobulą aprangą.
- Ar Lietuvos didžiųjų miestų ir Vakarų mados sostinių gatvės mada panaši?
A.N.: Jaunimo - taip. Nors kartais provincialumas prasiveržia... Prisimenu, iš Londono parsivežiau paprastą trikotažinę kepuraitę su vualiu. Kepurės modelis buvo ne kartą fotografuotas „Vogue“, kituose žurnaluose. O čia, išėjusi su ta kepure, girdėdavau: „Iš kokių laidotuvių trauki?“. Mados kūrėjams visos inspiracijos, visos tendencijos ateina iš gatvės mados. Pasėdėk Berlyne, pasėdėk Paryžiuje gatvėje ant suolelio, ir visas tendencijas pamatysi ir sužinosi.
A.B.: Lietuva - Vakarų kultūros dalis. Šiuolaikinės visagalės masinės informavimo priemonės mados naujoves, gimstančias užsienyje, paskleidžia ir mūsų krašte. Mados kontekstas visoje Vakarų kultūroje yra toks pat, tik kyla klausimas, ar madingų prekių vartojimas visur yra tapatus.
- Ko trūksta, palyginti su didžiųjų mados sostinių, lietuvių gatvės madai?
A.B.: Drąsos būti savimi, išsiskirti.
K.M.: Šypsenų, geros nuotaikos, vidinės laisvės, spalvų, tolerancijos.
A.N.: Kaip ir nieko netrūksta - jaunimas rengiasi „super“, puikiai suvokia, kas yra madinga, o kas - ne. Bet jei eisime į prekybos ir pramogų centrus tarp praeivių madų ieškoti - ten jos tikrai nerasime. Reikia lankytis atitinkamose vietose ir tikrąją gatvės madą tikrai pamatysime.
- Ar puošiantis tam tikra proga, verta kopijuoti užsienio renginių svečių aprangą, pavyzdžiui, dabintis ryškia fetrine ar dekoratyvia skrybėle?
E.R.: Na, pasižiūrėti gražu, bet čia gali būti ir akmenimis užmėtytas... (Juokiasi.)
A.N.: Tų skrybėlaičių nešiojimo istorija yra atskira - pas mus tokios kultūros nėra.
L.L.: Pritariu. Ispanijoje sekmadienį išėjus papusryčiauti, teko matyti daugybę moterų įspūdingomis skrybėlėmis. Ir nevyko jokio renginio, tiesiog jų kita kultūra. Skrybėlaičių parduotuvės „šluojamos“, sekmadieniais puošiamasi...
E.R.: Taip, pas mus to „palikimo“ nėra, dėl to dažnai ne vietoje ir ne laiku atrodo ta skrybėlė užsidėta.
A.N.: Kiekvienai madai reikia tam tikros lokacijos. Juk nenueisi į mūsų naktinį klubą, apsiavęs brangius beprotiško aukštumo vakarinius „kablus“ ir apsivilkęs prašmatnius kailinius. Kas iš tų daiktų liks? Ne Monte Karle gyvename.
- Ar pas mus yra tokių vietų, kur derėtų įlįsti į akinančius, prašmatnius aukštosios mados kostiumus?
E.R.: Nelabai... Su aprangos kodu apskritai yra „susipykta“.
A.N.: Pritariu.
E.R.: Vyksta vakarėlis kokioje „arklidėje“, o parašyta, kad pageidaujamas aprangos kodas - kokteilinis, arba „black tie“ - kokiuose nors Profsąjungų rūmuose...
- Legendinė prancūzų modeliuotoja Koko Šanel (Coco Chanel) yra pasakiusi: „Reikia rengtis atsižvelgiant į savo kūno ypatybes, profesiją ir lėšas“. Ar pritariate šiai minčiai, kad nestilinga kaukšėti „lubutinais“ į troleibuso stotelę?
A.N.: Turi būti harmonija, negali gyventi dviejų kvadratinių metrų celėje ir vaikščioti su „Chanel“ akiniais.
E.R.: Paprastai tokie akiniai ar rankinės būna neoriginalūs...
L.L.: ...Antalijoje iš dieduko „Louis Vuitton“ ne su LV, o su VL inicialais... (Juokiasi.)
- Ar sutinkate, kad mados tendencijas diktuojančių šalių ir mūsų šalies piliečių požiūris į dieninę ir vakarinę aprangą - netapatus, t.y. Lietuvoje susiniveliavę dieninis ir vakarinis aprangos stiliai?
E.R.: Nes vakariniai rūbai yra gana brangūs, užsivelkami, galima sakyti, vieną kartą, tai žmonės taupo... Mūsų ekonominė situacija tai padiktavo. O ir progų išeiti su tuo puošniu drabužiu nėra daug.
A.N.: Na, pas mus į vakarėlį ateinama su dienine apranga - taip būna tikrai. Bet kad dieną vaikščiotų su vakariniais rūbais - to nepastebiu.
- Kaip manote, kodėl pas mus gyvenimo būdo žurnaluose iš renginių publikuojamos nuotraukos daugiausiai būna verslininkų, o ne aktorių, menininkų, modelių, kaip įprasta tokio pobūdžio užsienio leidiniuose?
K.M.: Tiesiog kažkas padiktavo toną: verslininkai yra svarbiau už menininkus. Beje, menininkai ir nelenda taip aktyviai į objektyvą kaip verslininkai, ne visiems menininkams yra aktualu būti nufotografuotiems ir tuo puikuotis.
A.N.: Menininkai į tuos populiarius vakarėlius nelabai vaikšto. O vadinamasis elitas eina visur be išimties ir jie turbūt nelabai atsirenka, kur eiti verta, o kur - ne. Menininkams turbūt nelabai įdomu eiti į kirpyklos atidarymą ar kokios pseudodizainerio pseudokolekcijos parodymą, nes tai daugiau ar mažiau yra parodija.
- Kaip manote, ar pas mus reikalingi iš Holivudo perimti stilingųjų, nestilingųjų rinkimai?
A.N.: Ten pramonė kita... Beprasmiška pas mus tą kartoti.
E.R.: Aš irgi taip manau, kad neverta gadintis santykių. (Juokiasi.)
A.B.: Gal ir būtų reikalingi, jei tokius rinkimus rengtų kompetentingi asmenys.
K.M.: O, mano manymu, tokie rinkimai būtų naudingi: žmonės turėtų žinoti, kas yra stilingiausi, be to, tai smagi pramoga. Bet norėtųsi, kad šiuos sprendimus priimtų kompetentingi žmonės, ir bent jau keli, nes vienas žmogus, skelbiantis savo klienčių pavardžių sąrašą, nėra objektyvus. Tai gana sudėtinga procedūra - konkretaus asmens komplektų apžvalga, apimanti visą sezoną ir reikalaujanti labai daug žinių, pateikiant konkrečias ir pagrįstas išvadas, pastabas, ir aiškiai, kad eiliniai žmonės suprastų. Būti stilingam nepakanka turėti podiumo drabužių, egzistuoja labai aiškios taisyklės, kokia apranga yra teisinga ir kokia - ne, būtent jomis vadovaujasi mados kritikai.
- Ar mūsų šalyje yra kompetentingų mados kritikų?
K.M.: Yra tokių žmonių, bet gaila, kad ne jų nuomonės klausiama.
E.R.: Manau, neturime mados kritikų, nėra tam parengtų žmonių.
A.N.: Negali tik buitiškai, be jokio pagrindo domėdamasis, užsiimti mados kritiko veikla, tam reikia stipraus pagrindo - tokių žmonių nėra. Reikia turėti stiprų pamatą, išsilavinimą, žinių, kaip teisingai rengtis, o tada gali ir kritikuoti, ir išsidirbinėti kaip A.Piadži.
Genutė ŽALIENĖ
