1. Viena iš pagrindinių, tikriausiai, pačių silpniausių šiuolaikinės Rusijos vietų – tai tikėtino rytojaus modelio, nors kokios adekvačios vystymosi paradigmos, trūkumas.
Šiuolaikinė Rusija, kaip ir SSRS anksčiau, visur remiasi ideologija, tik šįkart – ne pasauliu mastu, o labiau „vidaus vartojimui“. Valdžia, kaip ir anksčiau, gana agresyviai bando reglamentuoti visas liaudies gyvenimo sferas, įskaitant kultūrą ir asmeninius reikalus, ir aktyviai naudojasi ideologinėmis sąvokomis, tokiomis kaip „rusų pasaulis“, „rusų civilizacija“, „ypatingas plėtros kelias“ ir pan. Tačiau esminis šiuolaikinės rusų ideologijos skirtumas – tai konkretaus jos išpildymo nebuvimas. Už visų išvardintų terminų nėra nei konkretaus turinio, nei logiškai sudėliotų paradigmų, nei aiškaus vystymo plano. Gali būti, kad mes stebimą pirmą tokį atvejį pasaulio istorijoje – tam tikros kvaziideologijos, sudarytos tik iš deklaratyvių elementų, gimimą.
Vienu iš tokių elementų galima būtų vadinti pravoslaviškumo fasadą (labiau išorinį, negu kažkokį turinį), vado kultą ir įvairius idealizuotos praeities elementus – kiek ikirevoliucinius, tiek ir didžiąja dalimi sovietinius (stalinizmas, sovietų saugumo tarnybų kultas, idealizuotas Sovietų Sąjungos įvaizdis). Šiuo atveju labai tinka Rusijos URM pranešimas dėl Ukrainoje prasidėjusio dekomunizacijos proceso: „Stulbina piktžodžiavimas, kuris lydėjo Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje organizuotą „antikomunistinio“, faktiškai, antirusiško ir antiukrainietiško įstatymų paketo priėmimą, minint Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 70-metį“. Reiktų pažymėti, kad piktžodžiavimas šiuo atveju reiškia šventvagystę, tai yra – religinio stabo išniekinimą. Akivaizdu, tačiau Rusija komunizmą prilygino šventenybei.
Tačiau praktiškai tai niekuo nepadeda. Gyvendami svajonėmis grįžti į SSRS (aišku, ne į tokią, kokia ji buvo iš tiesų, o į propagandos sukurtą idealų praeities įvaizdį), rusai neturi konkretaus įsivaizdavimo, kaip pasiekti tą realybę. Pagrindiniai motyvai, dėl kurių jie taip priešinasi Vakarų pasauliui, lieka išskirtinai negatyvūs (sunaikinti priešus, apsiginti nuo išsigalvotos grėsmės, įrodyti, kad „pas juos“ viskas daug blogiau, negu „pas mus“), o ne kūrybinis potencialas. O viską griaunant, ką nors sukurti, žinoma, nėra lengva.
2. V. Putinas netenka sąjungininkų ne tik Europoje, tačiau ir NVS teritorijoje. Rusijos diktatoriaus agresija ir užsispyrimas pradėjo veikti prieš jį patį. Netgi Baltarusija – pati artimiausia putiniškai Rusijai šalis postsovietinėje erdvėje, pradėjo tolti nuo Maskvos ir palaipsniui gerina santykius su Europa. Yra didelė tikimybė, kad „Vzliag“ laikraštyje pasirodžius straipsniui tema, kad Baltarusijai savo noru „neįstojus“ į Rusijos Federaciją, ją likviduotų pagal „ukrainietišką“ scenarijų, šis procesas gali ir paspartėti. Dar sausio pabaigoje Aliaksandras Lukašenko tris Rusijos prezidento administracijai priklausančio strateginių tyrimų instituto ekspertus, įvardijusius Baltarusiją kaip „rusų pasaulio“ dalį, išvadino „nevispročiais“. Be Baltarusijos, kita „Muitų sąjungos“ partnerė – Kazachstanas, taip pat neberodo ankstesnio lojalumo.
Kalbant apie taip Vakarus jaudinančią V. Putino agentūrą Europoje, tai daugelis iš jų pasirodė esantys pernelyg atsargūs, kad rizikuotų viskuo dėl ne visai adekvataus diktatoriaus. Nepriklausomai nuo to, kuo buvo paremta jų parama rusų režimui, toli gražu ne kiekvienas Europos politikas yra pasirengę eiti taip toli, kad palaikytų į paraštes nustumtos šalies karą ir agresiją. Pavyzdžiui, netgi toks ištikimas V. Putino draugas Milošas Zemanas atsisakė dalyvauti Pergalės minėjimo 70-mečio parade Maskvoje.
3. Rusijos ekonomika nėra amžina, o daugelis finansų analitikų (pavyzdžiui, Slava Rabinovičius) jau ne vieną sykį tvirtino, kad dabartinė ekonominė krizė peraugs į tikrą katastrofą, kurią lydės krūva nemokumų. Be ekonominių problemų, šalyje auga regioninio ir nacionalinio separatizmo, įkvėpto Kremliaus propagandinio „herojaus išgelbėtojo“ kulto, grėsmė.
4. Rusijoje prasidėjusi represijų banga prieš kitaip mąstančius yra baisi ir iš tiesų liaudyje kelia didelę baimę. Atsiranda įrodymų, kad žmonių, nusiteikusių prieš karą su Ukraina, yra daug daugiau, ką įrodo ir socialinės apklausos, tačiau daugelis tiesiog bijo išsakyti savo nuomonę. Tačiau bet koks represijų augimas apnuogina visą anksčiau nuo gyventojų akių paslėptą saugumo struktūrų darbą, parodydamas, kokiais bruožais turi pasižymėti jų potencialios aukos, o tai leidžia iš anksto numatyti Rusijos jėgos struktūrų veiksmus.
5. V. Putinas daug padarė dėl to, kad pasiektų absoliučią Rusijos visuomenės moralės degradaciją, ir daugelis dalykų jam pavyko. Tačiau niekšiškumas, atrodytų, nėra pagrindinis Rusijos visuomenės stūmoklis. Daugelis rusų iki šiol daug kuo tiki propagandoje, tai yra, vaizdžiai tariant, yra valdomi televizoriaus mygtuku. Jeigu pavyktų prieš šio mygtuko pastatyti žmogų, sugebantį nuvainikuoti šiandieninį Kremliaus melą, tai stipriai smogtų pervertintam V. Putino „reitingui“. Aišku, tai nėra vienintelė V. Putino režimo silpnybė, tačiau net ir to užtenka, kad suprastume: šiuolaikinė Rusija – tai milžinas molio kojomis ir gana mažomis tvirtumo atsargomis, neturinčiomis pakankamai jėgų pergalei prieš Vakarų pasaulį.
