Vokietijos centrinio banko „Bundesbank“ valdybos narys Andreas Dombretas, paklaustas apie pastarųjų metų pokyčius, kuriais buvo siekiama apsaugoti bankinę sistemą nuo naujos šoko bangos nevynioja į vatą.
„Šiandien nuo grandininės bankų griūties reakcijos mes esame apsaugoti tik šiek tiek geriau nei prieš penkerius metus“, – pripažįsta A. Dombretas.
Anot jo, bankinės priežiūros reforma vyksta pernelyg lėtai.
„Atrodo, kad įstatymų leidėjai pamiršo, kaip stipriai „Lehman Brothers“ bankrotas ir po jo prasidėjusi finansų krizė pakenkė rinkos ekonomikos reputacijai“, – sako bankininkas.
Paviršutiniškos reformos
Nuo 2009 iki 2011 metų 20 didžiausių pramoninių ir besivystančių valstybių (G20) surengė kelis aukščiausio lygio susitikimus. Po kiekvieno tokio susitikimo būdavo pareiškiama, esą būtina iš esmės reformuoti finansų sistemą ir jos priežiūros mechanizmus.
G20 pripažino – peraugę bankai šantažuoja suverenių šalių vyriausybes. Per dideli ir pernelyg susiję su likusiu finansų pasauliu, kad būtų galima leisti žlugti. Svarbiausi pasaulio lyderiai su JAV prezidentu Baracku Obama ir Vokietijos kanclere Angela Merkel priešakyje sutarė: tokia padėtis privalo keistis.
G20 pareiškimus sekė ne vienas bandymas pažaboti finansų rinkos monstrus, tačiau per penkerius metus pavyko pasiekti tik nežymių pokyčių.
Taip, šiandien nebereikia karštligiškai gelbėti žlungančių bankų naktiniuose bankų valdybų ir vyriausybės atstovų susitikimuose. Taip, didieji bankai, ypač JAV, vėl šienauja milijardinius pelnus. Vis dėlto spindintys bankų pelno rodikliai yra apgaulingi, mat pastarųjų spurtą didele dalimi lėmė nuolatinė vyriausybių ir centrinių bankų parama.
Neretai vyriausybės atsisakė tiesiogiai skolinti šlubčiojantiems bankams ir pasirinko monetarinės pagalbos kelią. Centriniai bankai kone vieningai ėmėsi bazinių palūkanų mažinimo vajaus ir užtvindė finansų rinką atpigusiais pinigais.
Miuncheno technologijų universiteto finansų eksperto Christopho Kasererio teigimu, be Europos centrinio banko (ECB) pagalbos daugelis euro zonos bankų giliai įklimptų bandydami refinansuoti savo įsipareigojimus.
Anot jo, daugelis finansų rinkos žaidėjų neuždirba tiek, kad ilguoju laikotarpiu galėtų išgyventi savarankiškai.
C. Kasererio įsitikinimu, euro zonos narės susilaiko nuo neperspektyvių finansinių grupių likvidacijos, nes baiminasi nekontroliuojamų pasekmių. Dėl šios priežasties euro zonoje atsirado bankai zombiai, kurie gali žingsniuoti į priekį tik gaudami nuolatinę centrinio banko ir vyriausybės paramą.
Europos bankus tebeslegia finansų krizės palikimas. Vien tik Vokietijos banko „Commerzbank“ išduotų blogų paskolų vertė siekia 136 mlrd. eurų.
„Royal Bank of Scotland“ skaičiavimais euro zonos bankams per ateinančius tris ar penkerius metus teks susitaikyti su maždaug 2,3 trln. eurų vertės turto netektimi.
Tuo tarpu priežiūros institucijų sukurptos bankų kapitalo pakankamumo taisyklės numato, jog stabilumui užtikrinti per tą patį laikotarpį prireiks vos 47 mlrd. eurų papildomo šviežio kapitalo.
Pakaktų vieno didesnio banko žlugimo ir šiandienis bankinio sektoriaus atsigavimas liktų užmarštyje.
„Šiandien didelio banko žlugimo sukeltas domino efektas vyktų lėčiau nei prieš penkerius metus, tačiau vyriausybėms neišvengiamai tektų gelbėti tokius milžinus kaip „Commerzbank“, - sako C. Kasereris.
Tikslai slypi kažkur anapus
Per pastaruosius penkerius metus teisėkūros atstovai pristatė aibę naujų įstatymų, rekomendacijų, poįstatyminių teisės aktų ir įstatymų projektų.
Bankams teko padidinti finansines pagalves, tačiau jos tebėra gana kietos. Priežiūros institucijos sumanė atskirti bankines sistemas ir atriboti klientų indėlius nuo rizikingų investicinių spekuliacijų, tačiau kol kas tokios priemonės stokoja išbaigtumo ir pilnavertiško įgyvendinimo.
Svarbiausios pramoninės valstybės sutaria – bankų likvidavimas turi vykti pagal aiškias taisykles ir jei tik įmanoma be neigiamų padarinių mokesčių mokėtojams. Vis dėlto iki šiol nepavyko susitarti dėl vienodų bankų bankrotų principų. Daugelis valstybių net neturi atskirų teisės aktų, kurie reguliuotų finansinių institucijų bankroto procesą.
Politikams pavyko sumažinti bankininkų priedus, tačiau bankai netruko atsakyti drastiškai padidindami fiksuotus atlyginimus.
Priežiūros institucijos siekė pažaboti nevaldomą tarpbankinę prekybą išvestinėmis finansinėmis priemonėmis ir perkelti ją į griežtai reguliuojamas biržas. Tuo tarpu užbiržinė (OTC) išvestinių finansinių instrumentų rinka nuo 2009 metų išaugo 20 proc.
Teisėkūros atstovai pamiršo svarbiausius finansų rinkos priežiūros tikslus. Saugūs indėliai ir funkcionuojanti mokėjimų sistema ekonomikoje yra tokios pat svarbos kaip ir stabiliai veikianti elektros bei vandens tiekimo sistema.
Bankinės priežiūros sistema turi du svarbiausius tikslus: užtikrinti indėlių saugumą ir efektyvų mokėjimų sistemos funkcionavimą.
Tuo pat metu bankai negali paversti vyriausybių ir mokesčių mokėtojų įkaitais vien todėl, kad jų rankose yra sutelkta pagrindinė kapitalo pasiūla.
„Būtina imtis esminių struktūrinių pokyčių, deja, šie pokyčiai kainuoja, o politikai vengia papildomų išlaidų“, - sako Europos ekonominių tyrimų centro (ZEW) prezidentas Clemensas Fuestas.
Finansų sektoriaus atstovai kiekviena proga nevengia gąsdinti, esą pradėjus esmines reformas, neigiamas pasekmes netruks pajusti verslas, taupantieji bei investuotojai.Viena vertus, bankai pripažįsta – reformos būtinos, tačiau jų nuomone, užtektų kosmetinių pakeitimų, nes fundamentalūs pokyčiai sugriautų visą bankinę sistemą.
Kas prisiims nuostolius
Bene didžiausio dėmesio sulaukia kapitalo pakankamumo taisyklės.
Ženevos universiteto finansų eksperto Haraldo Hau teigimu, Vokietija, Prancūzija ir Japonija viešai kalba viena, tačiau tarptautinėse derybose blokuoja siūlymus griežtinti reikalavimus bankų kapitalui.
Anot jo, minėtos šalys siekia apsaugoti pažeidžiamus vietos bankus nuo papildomo spaudimo.
„Lehman Brothers“ žlugimo išvakarėse daugelio bankų finansinė kapitalo pagalvė siekė vos 2 proc. viso banko turto. Likusius 98 proc. sudarė skolintas kapitalas. Esant tokiai padėčiai net ir sąlyginai maži nuostoliai gali sukelti katastrofą. Šiuo metu daugelio bankų nuosavo kapitalo pagalvė siekia maždaug 3 proc. viso banko turto.
H. Hau įsitikinimu, šis skaičius yra pernelyg mažas ir turėtų siekti 15-20 proc.
Šiuo metu nei įstatymų leidėjai nei priežiūros institucijos net nesvarsto galimybės nustatyti panašaus dydžio kapitalo pakankamumo reikalavimus. Vietoje to, gausybė ekspertų ruošia sudėtingas taisykles, kurių pagrindu atlikdami rizikingesnius sandorius bankai privalės atsidėti didesnius rezervus, tuo tarpu saugesnes operacijas užtikrins mažesnis nuosavo kapitalo nuošimtis. Tokie planai skamba racionaliai, deja, realus sandorio rizikos lygis neretai paaiškėja tik po kurio laiko.
Vienas iš kuriozinių pavyzdžių yra susijęs su vyriausybių vertybiniais popieriais. Net ir šiandien bankai neprivalo atlikti kapitalo atidėjimų įsigydami daugelio rūšių vyriausybės skolos vertybinius popierius, nors būtent suverenių skolų krizė pastaruoju metu kelia didžiausią grėsmę euro zonos bankų saugumui. Tokia padėtis suprantama, kas galėtų užimti bankų vaidmenį finansuojant ir refinansuojant valstybių skolas bei biudžeto deficitus.
Vykdydamas veiklą bankas privalo dalintis rizika su verslu, vyriausybėmis ir namų ūkiais. Bankai negali vienu metu vykdyti pelningą veiklą ir atsiriboti nuo bet kokio pobūdžio grėsmių. Štai kodėl bankų bankrotas yra būtinas institutas, turintis funkcionuoti lygiai taip pat kaip ir bet kurioje kitoje ūkinės veiklos šakoje. Teisės aktai turi aiškiai įvardinti asmenis, kurie prisiims potencialius nuostolius.
Žlugus „Lehman Brothers“, daugelis finansinių institucijų sulaukė pasigailėjimo. Daugeliu atveju vieni bankai buvo susiję tarpusavio paskolų voratinklyje, todėl žlugus vienam bankui, galėjo kilti nesustabdoma grandininė reakcija. Padėtis iki šiol nepasikeitė.
Užmiršta pagrindinę problemą
„Kol kas visuose reformų planuose ši centrinė problema yra ignoruojama“, - tvirtina Frankfurto Goethe's Universiteto finansų ekspertas Janas Pieteris Krahnenas.
Anot jo, įstatymų leidėjai privalo bankams nustatyti nebankinių įsipareigojimų minimumą
Finansininko įsitikinimu, tokios institucijos kaip draudimo bendrovės bei pensijų fondai lengviau absorbuotų nuostolius, nes jų pajamas sudaro ilgam terminui klientų paskolintos lėšos. Tiek vieni tiek kiti kratosi tokių įsipareigojimų ir tvirtina, kad pritaikius šią sistemą bankų krizė padidintų jų klientų nuostolių riziką ir dalis gyventojų liktų be privačiai kauptų pensijų.
Bet kuriuo atveju gyventojams visada teks prisiimti dalį rizikos dėl bankinės sistemos teikiamų paslaugų. Vienu atveju, nuostoliai pasireikštų leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus bankų gelbėjimui, kitu – tektų susitaikyti su privačių pensijų fondų nuostoliais.
Vis dėlto plačioji visuomenė turėtų prisiimti tik dalį bankinės veiklos rizikų. Prekyba akcijomis ar išvestinėmis finansinėmis priemonėmis garantuoja didelę riziką, tačiau juntamą naudą suteikia tik mažai žmonių grupei, todėl nuostolius iš panašių finansinių veiklų turi prisiimti tik maža visuomenės dalis.
Ateityje bankai turi būti kuriami aiškiai atskiriant investicinę bankininkystę nuo tokių vartojimo paslaugų kaip indėliai, paskolos bei pavedimų mokėjimai. Teisės aktai privalo nustatyti tokius banko struktūros reikalavimus, kad esant reikalui būtų galima lengvai ir paprastai atskirti abi banko veiklos sritis.
C. Kasereris abejoja ar šiuo metu JAV ir Europoje įgyvendinami bankų veiklos atskyrimo planai bus veiksmingi.
„Vokietijos bankų veiklos atskyrimo įstatymai nė kiek nestabilizuoja visos sistemos, nes motininis bankas ir toliau išlieka atsakingas už dukterinių įmonių įsipareigojimus“, - sako C. Kasereris. Nežinia, ar įstatymų leidėjams pavyks sukurti efektyviai veikiančią įstatyminę bazę, garantuojančią saugų investicinės ir komercinės bankininkystės atskyrimą.
Kur kas lengviau būtų pažaboti prekybą išvestiniais finansiniais instrumentais.
„Kuo daugiau tokių sandorių atsidurs skaidrioje ir griežtai prižiūrimoje biržoje, tuo lengviau bus galima suvaldyti rizikas“, - sako H. Hau. Bankai aktyviai priešinasi tokiam skaidrumui.
„Didieji pasaulio bankai siekia išlaikyti prekybą išvestiniais finansiniais instrumentais neskaidrioje užbiržinėje rinkoje, nes tokia padėtis suteikia jiems konkurencinį pranašumą manipuliuojant turima informacija bei leidžia didinti pelnus“, - tvirtina H. Hau.
Kuo didesnis ir neskaidresnis bankas, tuo didesnė tikimybė, kad atėjus sunkiems laikams vyriausybė bus priversta gelbėti bankrutuojantį banką.
„Bankai kuo puikiausiai supranta, kad dydis, skaidrumo stoka ir tarpusavio sąsajos garantuoja pagalbą už mokesčių mokėtojų pinigus“, - sako ZEW prezidentas C. Fuestas.
