Vakar (05.09) be didesnio šurmulio vyko paskutinis šį sezoną M. K. Čiurlionio mokyklos baleto skyriaus spektaklis - Sergejaus Prokofjevo “Pelenėje” šoko šių metų diplomantės Marija Simona Šimulynaitė ir Margarita Verigaitė.
Jaunąsias šokėjas, ko gero, dar bus proga matyti gegužės 20 d. rengiamame baigiamajame baleto skyriaus koncerte, tačiau dalyvavimas “pilnametražiame” spektaklyje leidžia geriau pajusti šokėjų artistinį pasirengimą ir galimybes.
“Pelenė” domino ir todėl, kad pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliko baleto skyriaus dvyliktokė Jurgita Dronina - šios Stokholmo ir Prancūzijos tarptautinių jaunųjų baleto artistų konkursų laureatės kitą sezoną Lietuvoje nematysime - J. Dronina išvyksta studijuoti į Miuncheno šokio akademiją.
Jau keliolika metų šokamas spektaklis galėtų daug papasakoti apie Lietuvos baleto išsipildžiusias ir sudužusias viltis - iki šiol atmintyje liko tuomet dar vaikiškas, bet žadančiai grakštus ir viliojantis Eglės Špokaitės-Fėjos siluetas; iš visų Pelenių kažkodėl sunku pamiršti iš baleto horizonto staiga pradingusią Astą Gulbinaitę.
Nepaisant solidaus amžiaus, spektaklis išsaugojo patrauklumą ir gyvybę - visai neblogos būklės ir estų scenografo Eldoro Renterio scenografija, tik kai kurie kostiumai jau praradę pirmykštes spalvas ir ornamentus.
Mokytojos Jolantos Vymerytės-Grincevičienės auklėtinė J. Dronina jau senokai kreipia žvilgsnį gera šokio technika ir artistiškumu - jaunoji šokėja muzikaliais, taisyklingais judesiais kuria nuoseklų ir sklandų choreografinį paveikslą, žavi išbaigtomis pozomis, tvirtais sukiniais, lengvais šuoliais. Pirmajame veiksme daugiau vaidybinių epizodų, kuriuose J. Dronina perteikia ne tik tradicinį Pelenės kuklumą, bet ir tam tikrą valingumą bei savarankiškumą - ji ryžtingai perkerpa besipešančių įseserių tampomą skraistę; o jei leistų siužetas, neabejotinai sugebėtų ir atsikovoti iš Pamotės kvietimą į Princo pilį.
Gražiai, sklandžiai J. Dronina sušoko II veiksmo variaciją, malonino tiksliomis pozomis, žaviomis veido išraiškomis, greitais sukiniais; adagio taip pat pasižymėjo išbaigtomis judesių kompozicijomis, o baigiamoji dalis - stabiliais sukiniais.
J. Droninos šokiui atsiskleisti duetinėse kompozicijose padėjo Princas - dvyliktokas Romas Ceizaris. Jau ne kartą drauge matyti šokėjai vienas kitam itin tinka, todėl tinkamai realizuojami visi duetiniai prilaikymai ir pakėlimai. Kaip šokėjas R. Ceizaris kreipia dėmesį proporcinga kūno sandara ir ypač lengvais, aukštais bei sklandžiais šuoliais, nors jo pozoms būtų ne prošal didesnė kelių ir kelčių kontrolė (tai daugumos šokėjų jaunuolių bėdos, kurios iš mokyklos persikelia ir į didžiąją baleto sceną), taip pat ir didesnė artistiškumo dozė.
Diplomantė M. S. Šimulynaitė, matyta jau ne viename koncerte, turi neblogus artistinius duomenis - pernai metų pabaigoje surengtame Jadvygos Jovaišaitės jubiliejui skirtame koncerte jos atliktas Mersedes šokis iš “Don Kichoto” buvo aistringas ir ekspresyvus.
M. S. Šimulynaitės Pamotė - ryškus, nors gal ne visai nuoseklus personažas; dėl tam tikrų netolygumų pastabas, ko gero, derėtų sakyti baleto statytojams. M. S. Šimulynaitė, prisilaikydama vaidmens piešinio ir ilgamečių jo tradicijų, taip pat kuria kiek eklektišką manieringos aristokrate besidedančios prasčiokės paveikslą - Pamotė staiposi, mokydama dukteris šokti, vulgariai blaškosi pokylių menėje ir it kokia beraštė kaimietė Princui atvykus suknelės pridurkais nuvalo kėdę. Šokėjos gestai gyvi ir išraiškingi, veido išraiškos - kontrastingos, nors galbūt kartais ir pernelyg utriruotos.
Neblogai pasirodė Pamotės dukros Piktuolė ir Pamaiva, kurias šoko ir vaidino Kristina Markevičiūtė ir Raminta Rudžionytė. Nors skiriamieji dukterų bruožai kiek apsitrynė - abi šokėjos daugiau pabrėžia pamaiviškąsias savo herojų puses - tačiau abi scenoje jaučiasi gana užtikrintai, o šoka išraiškingai.
Diplomantei M. Verigaitei teko kiek vienaplanis Fėjos vaidmuo, su kuriuo jaunoji šokėja susidorojo visai neblogai - fėjiškumą kūrė iš gražių pozų, aiškių gestų, tvarkingų, kiek nedrąsių sukinių.
