Europoje plinta naujas fenomenas – pedofobija. Tėvai vis labiau bijo savo vaikų, ką jau kalbėti apie svetimus. Pedofobijos – vaikų baimės – nereikia painioti su pedofilija, bet ir ši dar mažai girdėta „fobija“ tam tikra prasme yra iškrypimas, aukštyn kojomis apverčiantis tėvų ir jų vaikų, o plačiąja prasme – suaugusiųjų ir paauglių santykius.
Neatpažinti besikeikiantys objektai
Jei kažkada vaikai bijojo tėvų, tai dabar viskas atvirkščiai, rašo italų dienraštis „La Repubblica“.
Tai liudija D. Britanijos tyrimų instituto „Institute of Policy Research“ atliktas tyrimas, kuris buvo vykdomas keliolikoje Europos šalių. Mokslininkai nustatė, kad vis daugiau suaugusiųjų Vakarų Europos šalyse susilaiko užuot sustabdę ar sudraudę blogai besielgiantį savo vaiką. Lygiai taip pat jie linkę „nepastebėti“ ir asocialių kitų paauglių poelgių. Priežastis paprasta: suaugusieji bijo paauglių reakcijos. Jie bijo susilaukti įžeidimų ar fizinės prievartos, bijo, kad raminamas jaunimėlis pereis į puolimą ar tiesiog pradės plūstis. Tad suaugę žmonės verčiau linkę nusukti akis nuo iššaukiančiai besielgiančių savo ar svetimų atžalų. Jie verčiau nutylės ar apsimes, kad nieko ypatingo nevyksta.
Britų atlikto tyrimo rezultatai liudija, kad labiausiai nuo pedofobijos kenčia D. Britanijos gyventojai: vos 34 proc. apklaustųjų prisipažino, kad bandytų sustabdyti įsisiautėjusius jaunuosius vandalus. Italijoje paauglių vandalizmą bandytų stabdyti 50 proc., Ispanijoje – 52 proc., Vokietijoje – 65 proc. apklaustų suaugusiųjų.
200 psl. apimties tyrimo ataskaitoje sakoma, kad pokyčiai šeimose, vietos bendruomenėse ir ekonomikoje įtakojo reikšmingas permainas paauglių kelyje į suaugusiųjų gyvenimą. Dėl jų didėja jaunuolių, negalinčių augti saugiai ir laimingai, skaičius. Bendruomenėse, kuriose žmonės nepažįsta savo kaimynų, suaugusieji neskiria pakankamai dėmesio paaugliams, o neprižiūrimų jaunuolių grupelės stumia laiką gatvėse, didėja jaunimo nusikalstamumas ir smurtas.
D. Britanijoje pedofobijos problema tokia aktuali, kad net privertė premjerą Tony Blairą paskelbti nacionalinę kampaniją prieš „asocialų jaunimo elgesį“. Ji nukreipta prieš paauglius, garsiai rėkaujančius ar kitaip iššaukiamai besielgiančius gatvėje, grafitais darkančius namų sienas ir autobusus, viešose vietose, įskaitant ir mokyklas, žeminančius ir skriaudžiančius savo bendraamžius ir kt.
Minėto instituto tyrimo išvadose sakoma, kad pusantro milijono britų verčiau sutiktų persikelti į kitus namus, kad tik nereikėtų gatvėje susitikti su vietinio kvartalo „žaliūkais“. O 1,7 mln. šalies gyventojų stengiasi vakarais nekelti kojos iš namų, nes jaunimas „elgiasi nedisciplinuotai“.
Tyrėjai domėjosi, kaip įvairių šalių gyventojai pasielgtų keliose tipiškose situacijose, pavyzdžiui, išvydę autobusų stotelę niokojančią kelių 14-mečių grupelę. Pasirodo, juos sutramdyti bandytų 9 proc. prancūzų, 11 proc. britų, 13 proc. olandų, 17 proc. ispanų, 24 proc. vokiečių ir 30 proc. italų.
Pamatę, kad du ar trys paaugliai purškia dažus ant namo jų gatvėje, 36 proc. britų tikrai lieptų jiems liautis (18 proc. tikrai nesikištų). Šiek tiek daugiau apklaustųjų šioje šalyje imtųsi priemonių prieš jų gatvėje paliktus automobilius ar kitą turtą gadinančius chuliganėlius – 44 proc. apklaustųjų tikrai imtųsi juos drausminti (15 proc. to tikrai nedarytų). Tačiau santūrieji britai neišlaikytų pamatę, kad paaugliai gatvėje kabinėjasi prie pagyvenusio amžiaus žmonių: tokiu atveju tikrai įsikištų 68 proc. (tikrai „nepastebėtų“ – tik 5 proc.) apklaustųjų.
Taigi, skaičiai rodo, kad suaugę bijosi paauglių. Tačiau kai kalba pasisuka apie jų pačių vaikus, išaiškėja dar vienas įdomus dalykas – pedofobiją lydi kitas reiškinys: tėvai tampa savo vaikų vergais. Jie jų bijo, bet tenkina visus atžalų reikalavimus; neriasi iš kailio, kad tik galėtų išpildyti jų užgaidas, sukurti kuo geresnes gyvenimo sąlygas.
Londone neseniai išleista knyga „Beprotybė šiuolaikinėse šeimose“, kurioje apibūdinami „bepročiai tėvai“. Jūsų vaiko mobilusis telefonas gražesnis ir brangesnis už jūsų pačių? Jūs padedate jam ruošti pamokas ar apskritai atliekate už jį namų darbus, tyčiomis retsykiais palikdami klaidų, kad apgautumėt mokytojus? Jaudinatės, sotus jis ar išalkęs? Perkate jam visas technikos naujoves ir rengiate pagal paskutinę madą? Jei teigiamai atsakėte į visus šiuos klausimus, vadinasi, esate kamuojamas „perdėto tėvystės arba motinystės jausmo“. Kaip sunku mūsų laikais būti tėčiu ar mama! – konstatuoja „Repubblica“.
Vakcina nuo baimės
Ar Lietuvoje gresia pedofobijos paūmėjimas, svarstyti tarsi ir nėra prasmės: su šia problema jau susigyvenome.
Pripratome prie kriminalinės statistikos, teigiančios, kad Lietuvoje vaikų nusikalstamumas sudaro apie penktadalį visų išaiškintų nusikaltimų. Viešosios policijos duomenimis, šalyje veikia apie 250 nepilnamečių grupuočių, priskirtinų jaunimo gaujoms. Kasmet vis dažniau nusikalsta moksleiviai (nuo 1994 m. iki 2003 m. nusikaltusių moksleivių skaičius išaugo 2,5 karto). Mokyklose paplitęs smurtas, reketavimas, tyčiojimasis. Pareigūnai pastebi, kad jaunuoliai, kaip ir suaugusieji, šiandien yra praradę ankstesnes moralinių vertybių kategorijas, o naujų neįsigijo – jiems atrodo, kad viskas yra leidžiama, svarbu, kad nepagautų... Tarp nepilnamečių nusikalstamumo priežasčių – vaikų neužimtumas, ryški socialinė diferenciacija, smurtas, skurdas, alkoholizmas, agresyvios, negatyvios masinės kultūros, kurioje neretai smurtas vaizduojamas kaip problemų sprendimo būdas, protrūkis.
„Su paaugliais tėvams visada buvo problemų, - „Omni.lt“ sakė psichoterapeutas Rimantas Kočiūnas, - o kad šiuo metu pas mus būtų koks tos vadinamosios pedofobijos sustiprėjimas, aš nesu pastebėjęs“. Pasak pašnekovo, tai, kad tėvai su vaikais mažiau bendrauja, yra suprantama - tėvai dabar daug labiau užimti, rūpinasi, kaip uždirbti pragyvenimui.
„Šia prasme nauja tai, kad tėvai vaikus dabar apskritai palieka - išvažiuoja dirbti į užsienį, o jie lieka su močiutėmis. Tad, manau, jei problemos dar nėra, tai ji tikrai greitai bus, nes vaikai auga be tėvų“, - sakė psichoterapeutas.
Neverta abejoti, kad daugiau ar mažiau vienaip ar kitaip dėl vaikų baimės kenčia ir mokytojai: savaitraščio „Dialogas“ apklausos duomenimis, šiemet tik 9 proc. mokytojų naujus mokslo metus pradėjo džiugiai. 23 proc. jų laukė su siaubu, 49 proc. - su nerimu ir baime. Nors apklausoje dalyvavo labai nedidelė visų šalies pedagogų dalis, vien tai, kad jie prisipažino mokyklos slenkstį peržengiantys su siaubu, nerimu ir baime, yra didelė problema visiems – ir patiems pedagogams, ir jų mokomiems vaikams, ir tėvams, ir visai visuomenei, pastebi „Dialogas“.
Bijo vaikai, bijo tėvai, bijo mokytojai – akivaizdu, kad vakcina nuo tarpusavio baimės Lietuvoje būtų tikrai paklausi. Tik ar užtektų jos visiems, jeigu ji kada nors būtų sukurta?
