Šiomis dienomis eteris vėl kupinas dainos „Bunda jau Baltija“: „Lietuva, Latvija, Ingaunija...“ Įvairiomis kalbomis - lietuviškai, latviškai, estiškai - ją traukia Baltijos šalių tautų atstovai. Kaip tuomet, prieš 20 metų.
„Vakarų ekspresas“ Baltijos kelio 20-mečio proga prie tariamo apskrito stalo „susėdo“ su šių tautų atstovais, pasikvietėme ir gyvenančiųjų anapus Baltijos, idant prisimintume tą unikalų įvykį bei įvertintume jo reikšmę jau iš dabartinių pozicijų.
Latvija
„Nieko nebūna beprasmiško“,- tvirtina latvis Aivars Trallis, prieš 20 metų dirbęs Salaspilio neorganinės chemijos institute vyriausiuoju inžinieriumi.
Ir šiandien jis jaudinasi kalbėdamas, kaip su šeima - žmona Silvija, penkerių metukų sūnumi Janiu ir septynmete dukrele Lyga - išsiruošė į Baltijos kelią.
„Važiavome instituto autobusu, dainavome latviškas, penkiasdešimt metų draustas dainas, mojavome pasisiūtomis latviškomis vėliavomis. Kai atvykome į Berkalnę, kur turėjome rikiuotis, žmonių čia buvo suvažiavę tiek, kad susigrūdome trimis eilėmis net neištiesę rankų - žmogus prie žmogaus. Ir kai devynioliktą valandą sudarėme gyvą žmonių grandinę nuo Vilniaus katedros iki Talino širdies - „Storosios Margaritos“, jausmas buvo nenusakomas ir su niekuo nepalyginamas. Mes juk norėjome visam pasauliui priminti, kad vis dar esame ir norime būti“, - emocingai kalbėjo ponas Aivars.
Anot jo, jis ir rytoj būtinai dalyvautų estafetėje Baltijos keliu Latvijos atkarpoje, bet yra kiek pasiligojęs.
„Tegul estafetę perims mūsų vaikai. Mes savo laiku siekėme to, kas buvo pagal tuometines mūsų jėgas - atgauti nepriklausomybę. Mūsų vaikai turi ją įtvirtinti galutinai“,- teigė latvis A. Trallis.
Estija
„Tai buvo nenusakomas jausmas, kuris gali nutikti tik kartą gyvenime, ir jo žodžiais neįmanoma perteikti“, - sako Talino meno galerijos pardavėja Kaia Roosa.
Prieš dvidešimt metų ji, tuomet aštuoniolikmetė, kaip tik baigė vidurinę mokyklą. Ir labai norėjo dalyvauti Baltijos kelyje. Įsiprašė į pažįstamų automobilį ir važiavo į kelią, kuris dabar vadinamas VIA Baltika.
„Estiškų vėliavų - jūros. Daugelis mano tėvynainių jas buvo išsaugoję penkiasdešimt metų, nepaisydami rizikos būti areštuoti ir net išsiųsti į Sibirą. Daugelio akyse žibėjo ašaros, kai susikabinome rankomis, o tarp jų plazdėjo mėlynai baltai juodos mūsų vėliavos, kurių daugelis neregėjo pusę amžiaus. O mano kartai tai buvo atgaunamos laisvės, vardan kurios ir išėjome į Baltijos kelią, simbolis“,- sakė K. Roosa.
Lietuva
Lietuvių klaipėdiečių Bertulių šeima taip pat pasišovė moskvičiuku dumti į Baltijos kelią. Tik labai jaudinosi, ar spės, nes tą dieną Šiauliuose turėjo dalyvauti liūdnoje ceremonijoje - giminaičio laidotuvėse.
„Kai jau pajudėjome link Pasvalio, patekome į tokius kamščius, kad pamanėme tikrai nespėsiantys. Tačiau vis dėlto atvažiavome kaip tik tuo momentu, kai rikiavosi grandinės.
Į jas keliomis eilėmis įsiliejo ir mūsų šeima - žmona Virginija, tuomet dvylikametė dukrelė Ievutė ir keturiolikmetis sūnus Paulius. Ak, kaip jau seniai pagal prabėgusius metus tai buvo. O atrodo, kad vakar. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi dalyvavęs tokioje vienybės demonstracijoje, kuri dabar laikoma UNESCO pripažinta vertybe“, - sakė klaipėdietis dailininkas Saulius Bertulis.
Vokietija
Estė Kaia, latvis Aivars, lietuvis Salius - tai tik trys žmonės iš dviejų milijonų žmonių grandinės, nuvingiavusios nuo Vilniaus iki Talino.
Šioje grandinėje ties Pasvaliu stovėjo ir tuomet klaipėdietė, o šiandien Vokietijos mieste Bremene gyvenanti Giedrė Staponaitė-Ludwig, o greta jos - sesuo Danutė Jonaitienė su svainiu Vincu.
„Turėjome tranzistorių ir klausėmės komandų, kur ir ką daryti. Į Baltijos kelią važiavome iš Klaipėdos. Pakeliui susidarė autobusų, automobilių grūstys. Nesinervinom, tiesiog pakelių pievelėse dengėme stalus, pietavome ir glėbesčiavomės su visai nepažįstamais žmonėmis. Nepaisant grūsčių, iki Pasvalio atvažiavome laiku. Stovėjome susikabinę rankomis gal 10 kilometrų nuo Latvijos sienos. Žmonių buvo susikaupę tiek, kad grandinę jau vien iš lietuvių būtume galėję pratęsti ir iki pusės Latvijos, jei po vieną būtume išsirikiavę. O šiaip jau stovėjome žmogus prie žmogaus gal penkiomis eilėmis. Trispalvių - miškai, ant mūsų pažiro ir gėlės, barstomos iš lėktuvų danguje. Ir šiandien graudinuosi iki ašarų, prisiminus tą vienybės jausmą. Ir kokie mes buvome geri vieni kitiems. Visai nepažįstami žmonės lindo po automobiliais, kurie geso kelyje, taisė juos.
Pavykus, spaudė rankas ir linkėjo sėkmės ne tik Baltijos kelyje, bet ir kitokiame gyvenime, kurio siekėme išeidami į tą kelią“,- sakė Giedrė Staponaitė-Ludwig.
Danija
Dano Larso Jenseno kabinete nedideliame Danijos mieste Horsense kabo įžymaus danų tapytojo paveikslas, kuriame - Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas. Jų sprendimai prieš daugelį metų lėmė Europos šalių ir tautų likimus. Danija taip pat buvo okupuota, bet ji išvengė Baltijos šalių - Lietuvos, Latvijos, Estijos - likimo. Tačiau danai puikiai žino, ką reiškia būti pavergtai tautai. Užtat Baltijos šalims pagavus svajonės paukštę atgauti nepriklausomybę, Danija viena iš pirmųjų pasaulio valstybių Lietuvai tiesė pagalbos ranką.
„Šaunuoliai lietuviai, estai ir latviai, taip taikiai - Baltijos keliu - siekę visam pasauliui pranešti: mes esame, mes norime būti“,- šiandien sako Larsas Jensenas.
Lenkija
Lenkas Voitekas Geranekas iš Kolobžego prieš dvidešimt metų kaip tik lankėsi Lietuvoje. Tad buvo labai nustebintas automobilių kamščių ties Vilniumi. Kai žmonių pradėjo teirautis, kas čia vyksta, ir sužinojęs apie Baltijos kelią, jis įsijungė į stovėjusiųjų kelyje gretas: „Aš dabar jau suaugusiam sūnui pasakoju apie tą nepakartojamą Baltijos tautų žygdarbį. Ir sakau savo atžalai, kad jis Lenkiją mylėtų taip, kaip savo žemę myli lietuviai, latviai ir estai“, - neslėpė savo jausmų ponas Voitekas.
Norvegija
Norvegas Ragnaras Schenas prieš du dešimtmečius gyveno Baerumo miestelyje netoli Oslo. Kai Baerumo „Rotary“ klubas sužinojo apie Baltijos kelią, kai pamatė filmuotą medžiagą iš šitos akcijos, nariai daug diskutavo apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos veržimąsi į nepriklausomybę. Tuomet jie nusprendė padėti šioje taikioje kovoje - labai netrukus klubo pastangomis buvo teikiama parama, rengiami seminarai būtent Klaipėdoje, kurią norvegai rotariečiai pradėjo globoti.
„Baltijos kelias padarė įspūdį visam pasauliui“, - šiandien sako Ragnaras Schenas.
Švedija
Klemensas Gumauskas, tik stebuklo dėka likęs gyvas Štuthofo koncentracijos stovykloje, buvo išvaduotas danų, kai juos laivais transportavo nežinia kur. Gyvenamąja vieta išvaduotasis jaunuolis, kuriam dabar 91 metai, pasirinko Švediją. Jis daugelį metų buvo lietuvių bendruomenės šioje šalyje pirmininkas. Paklaustas, kaip jis vertina Baltijos kelią, ponas Klemensas atsakė: „Su ašaromis akyse - toks entuziazmas, milijoninėje žmonių grandinėje visi kaip broliai ir sesės. Tokio jausmo ir tokios vienybės turėtų pavydėti visas pasaulis.“
Baltijos kelio aidas
Rytoj tarsi Baltijos kelio aidą atkartoti bus bandoma Baltijos jūros lietuviškoje atkarpoje, kurios teturim vos 99 km. Tačiau prieš 20 metų Baltijos kelias pažadino visų šalių, kurių krantus skalauja Baltija, tautas. Be jų moralinės, materialinės paramos kažin ar būtume išsikovoję ir apgynę tokią išsvajotą laisvę. Visai kitas dalykas, kaip mes ja sugebėjome ir sugebame pasinaudoti...
Gražina JUODYTĖ
