Stalčiuje dulkėjęs įstatymo projektas, turintis pažaboti stambiuosius prekybos tinklus, vėl ištrauktas į dienos šviesą, papildytas ir įteiktas Vyriausybei apsvarstyti. Šiuo įstatymu siūloma uždrausti didelę rinkos galią turintiems mažmeninės prekybos tinklams taikyti tam tikrus veiksmus, kuriuos tiekėjai ir gamintojai dažnai prilygina šantažui, rašo "Sekundė".
Gins tiekėjų interesus
Tiekėjo įėjimo į rinką apmokestinimas, vadinamasis lentynos mokestis ar reikalavimas padengti planuotą, bet negautą pardavimo pelną ir panašūs prekybininkų veiksmai teikėjų atžvilgiu bus laikomi nesąžiningais ir už juos grės baudos iki 400 tūkst. litų. Šį Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą rengę Ūkio ministerijos atstovai pripažįsta, kad jis bus taikomas keturiems didiesiems šalies prekybos tinklams „Maxima“, „Rimi“, „Iki“ ir „Norfa“, užimantiems didžiąją rinkos dalį mažmeninėje maisto prekyboje.
Bandė spręsti patys
Tiekėjų ir gamintojų interesus ginantį įstatymą bandoma priimti ne pirmą kartą, o diskusijos dėl jo poreikio vyksta jau keletą metų.
Pasak Ūkio ministerijos Prekybos departamento direktorius Kęstučio Straigio, dar 2005 metais Ūkio ministerijos užsakymu buvo atlikta studija – įvertinta mažmeninės prekybos rinkos situacija ir pasiūlyti sprendimai, kaip taisyti tiekėjų ir smulkiųjų prekybininkų padėtį. Remdamasi studijos rekomendacijomis, ministerija parengė panašaus įstatymo koncepciją, tačiau jos svarstymas buvo atidėtas, mat prekybininkai patikino, kad problemas išspręs patys.
Taip gimė Lietuvos prekybos įmonių asociacijos inicijuotas Geros verslo praktikos kodeksas. 2007-ųjų kovo pabaigoje jį pasirašė keturi didieji prekybos tinklai, sutarę prekybos tinklo ir tiekėjo santykius grįsti tarpusavio pasitikėjimo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Šansą pasitaisyti praleido
Deja, verslininkų noras laikytis šių principų greitai išgaravo. Motyvuodama tuo, kad kodeksas trukdo susitarti dėl mažesnių kainų, vos po pusmečio juo vadovautis atsisakė „Maxima“. Jos pavyzdžiu pasekė ir kiti tinklai.
Beje, šis žingsnis veikiausiai menkai prisidėjo prie to, kad kainos mažėtų. Nuo 2007-ųjų pradžios augti pradėjusios kainos tik įgavo pagreitį, ir 2008-aisiais įsivyravusi dviženklė infliacija viršijo visų laikų rekordus.
Kaip teigia K.Straigis, šio kodekso nuostatai buvo gana tinkami, tačiau jų nebuvo paisoma, ir padėtis rinkoje nepagerėjo, tad nuspręsta, kad sąžiningų veiklos principų prekybininkus įpareigos laikytis įstatymas.
Ūkio ministerijos specialistas skeptiškai vertina prekybininkų teiginius, esą įstatymas privers branginti prekes: „Prisiminus dvejų metų senumo įvykius, kainos didėjo be jokių įstatymų. Šiandien jos be jokio kišimosi mažėja. Padėtis tokia, kad vargu ar prekybininkai ryšis kelti kainas“, – įsitikinęs Ūkio ministerijos atstovas.
Įtaria didžiuosius tiekėjus
Į dar Seimo nepasiekusį įstatymo projektą jau spėta paleisti nemažai kritikos strėlių. Prekybininkai įtaria, kad sau palankaus įstatymo gali siekti stambieji tiekėjai ir gamintojai.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busilas kalbas apie didžiųjų prekybos centrų rankose sutelktą galią ir sukurtą monopolį vadina mažų mažiausiai keistomis: „Kokia gali būti monopolija, kai mažmeninės prekybos srityje veikia keturi dominuojantys tinklai?“ – retoriškai klausė jis.
M.Busilo nuomone, šis įstatymas bus naudingas didiesiems prekybos tinklų partneriams. „Konkurencijos našta bus perkeliama ant prekybininkų pečių, o didiesiems tiekėjams bus paprasčiau nemažinti kainų“, – įstatymo trūkumus vardijo prekybininkų atstovas. M.Busilas įžvelgia, kad prekybininkų nustatomi reikalavimai naudingi ir tiekėjams, mat skatina pasitempti.
Sunki partnerių dalia
Vis dėlto pačių tiekėjų patirtis rodo ką kita. Apie nelengvą tiekėjų ir gamintojų dalią bendradarbiaujant su didžiaisiais šalies prekybininkais pasakoja ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas. Jam prekybininkų skundai panašūs į krokodilo ašaras.
„Prekybininkai nuolatos tvirtina, kad jų antkainiai siekia 20–30 proc. Mes jiems siūlome dėtis kad ir 50 proc. siekiančius antkainius, tačiau netaikyti jokių papildomų mokesčių, tačiau jie nesutinka. Nieko nuostabaus, nes, mūsų skaičiavimu, įvertinus visus lentynos, apyvartos ir kitus mokesčius, realus prekybininko antkainis išauga iki 80–100 proc. Ko gera, nelogiška, kai savo prekę prekybos centrui parduodi už 5 litus, o lentynoje ji kainuoja 11 litų“, – savo pastabomis dalijosi S.Besagirskas.
Kaip dar vieną tiekėjų skaudulį S.Besagirskas išskyrė iki 90 dienų užtrunkantį prekybininkų atsiskaitymą. Nors prekė iš parduotuvės lentynos dažniausiai nuperkama per kelias dienas, pinigus už ją tiekėjas neretai gauna tik po kelių mėnesių. Tai kelia daug sunkumų šiuo metu, kai visiems trūksta apyvartinių lėšų. „Tai prekybininkų plėšikavimas, nes gali prekę parduoti už savikainą, bet už ją gautus pinigus laikyti banke tris mėnesius ir uždirbti vien iš palūkanų“, – piktinosi S.Besagirskas.
„Baisu, kad politikai į tai nesigilina ir palieka tai spręsti laisvajai rinkai, esą ji pati susitvarkys. Bet čia laisvoji rinka neveikia. Prekybos centrai stebi vieni kitų kainas, žino, už kiek tu kam parduodi, ir iš anksto parengia sutartis, kuriose nurodo, kokia kaina turi jam parduoti. Tai didžiulis piktnaudžiavimas, ir reikia pagaliau ką nors su tuo daryti“, – padėtį rinkoje apibendrino jis.
Nepatinka? Lauk!
Prekybininkai ginasi, kad jie vienašališkai nustatomomis sąlygomis kaltinami nepagrįstai. M.Busilas teigė, kad didieji Lietuvos alkoholio, pieno ar mėsos gamintojai turi ne ką mažiau galios negu prekybininkai ir taip pat gali diktuoti tam tikras sąlygas.
Paklaustas, ar žino tokių atvejų, prekybininkų asociacijos vadovas nurodė tarptautinę cigarečių gamintoją „Philip Morris“, kuri pasiekė, kad cigaretėms būtų taikomas vienodas antkainis visose prekybos vietose ir taip iš prekybininkų atėmė galimybę užsidirbti.
Prekybininko uždarbio dalis pardavus cigarečių pakelį siekia apie 5–9 proc.
Tačiau S.Besagirsko teigimu, apie bandymus kelti reikalavimus prekybininkams net kalbėti neverta: arba tenka sutikti su prekybos tinklo diktuojamomis sąlygomis, arba savo prekių jo parduotuvių lentynose taip ir neteks išvysti.
„Prisiminkite „Švyturio-Utenos alaus“ pavyzdį, kai trims mėnesiams iš parduotuvių „Maxima“ buvo išmesta šio gamintojo produkcija, arba panašų „Utenos mėsos“ atvejį. Ar tai panašu į sąlygų diktavimą? Gamintojai nenori veltis į konfliktus su prekybininkais, nes pasitraukti iš penktadalį rinkos užimančio prekybos centro katastrofiškai brangu, tad jiems lieka dirbti su minimaliomis maržomis“, – sakė S.Besagirskas.
Vėluoja 15 metų
Beje, naujojo įstatymo kūrėjai tikisi, kad jis ne tik užkirs kelią stambiesiems prekybininkams išnaudoti tiekėjus, tačiau taip pat pagerins konkurencijos sąlygas smulkiesiems verslininkams. Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas Arturas Mackevičius tikino, kad jo vadovaujama asociacija šio įstatymo iniciatyvą aktyviai rėmė nuo pat pradžių.
„Toks įstatymas turėjo ar galėjo būti priimtas prieš 15 metų, tada Lietuvoje mažų parduotuvėlių būtų tiek pat, kiek ir Airijoje, kur jų galima rasti prie kiekvieno gatvės kampo“, – pastabomis dalijosi A.Mackevičius.
Kelias parduotuves regione turintis verslininkas pripažino, kad su didžiaisiais prekybos centrais smulkioms įmonėms konkuruoti itin sunku. „Dėl savo dydžio ir galios jie (didieji prekybininkai) sugeba iš tiekėjų išlupti tokias sąlygas, apie kokias smulkieji nė svajoti nedrįsta. Mes niekada negausime 30 dienų viršijančio atsiskaitymo laikotarpio, niekada nepareikalausime mokesčio už vietą lentynoje, naujos parduotuvės atidarymą ar kompensacijos už reklamos išlaidas“, – stambiųjų prekybininkų pranašumus vardijo A.Mackevičius.
„Norėdami išlaikyti panašias kainas, esame priversti dėti labai nedidelius antkainius, ir apie panašų pelną nėra ko kalbėti. Per keliolika veiklos metų nepavyko pakeisti parduotuvių langų, o jie didžiules parduotuves vieną po kitos atidarinėja“, – nuoskaudomis dalijosi verslininkas.
Tai, kad mažieji jų konkurentai patekę į gerokai prastesnę padėtį, pripažįsta ir didieji prekybininkai. Tiesa, jų nuomone, norint atkurti lygybę, reikėtų ne riboti didžiuosius prekybos tinklus, o skirti paramą mažoms parduotuvėms.
Viešai skųstis nedrįsta
Iki šiol tiekėjai primetamomis prekybos tinklų sąlygomis skųstis vengė. Konkurencijos tarybos atstovai teigia nepamenantys, kad būtų nagrinėję bent vieną tiekėjo skundą dėl nesąžiningų prekybos tinklo veiksmų. Be to, sako, kad ir apskundę sutartis tiekėjai būtų nieko nepešę, nes dabartinis Konkurencijos įstatymas reglamentuoja kitus dalykus.
„Konkurencijos tarybai klausimų galėtų kilti, jei prekybos centrai ribotų konkurenciją. Tačiau šie dalykai susiję su sąžiningomis ar nesąžiningomis sutarčių sąlygomis, o ne su Konkurencijos įstatymo nuostatais“, – aiškino Konkurencijos tarybos Vartojimo prekių skyriaus vedėjas Vytautas Gliebus.
S.Besagirskas patvirtino, kad gamintojai nedrįsta apie tai prabilti viešai, nes bijo prekybininkų keršto. Tačiau patenkintų dabartine tvarka nedaug. „Nė vienas gamintojas, kalbėdamas šia tema, nepasakė, kad yra patenkintas esama padėtimi. Nusiskundimų teko girdėti iš visų stambesnių gamintojų – alkoholio, duonos, mėsos ar pieno pramonės atstovų. Net yra minčių kurti atskirą prekybos sistemą, nes kai kuriais atvejais gamintojai savo produkciją priversti parduoti nuostolingai“, – kalbėjo S.Besagirskas.
Naujasis įstatymas, pasak K.Straigio, turėtų išspręsti ir šią problemą. Įstatymo priežiūrą numatoma patikėti Konkurencijos tarybai, ji tyrimą dėl nesąžiningų veiksmų galės pradėti, kai į ją kreipsis tiekėjas. Jeigu tiekėjas norės išvengti viešumo, į Konkurencijos tarybą jis galės kreiptis per jo interesams atstovaujančią asociaciją. Galop taryba tyrimą galės inicijuoti ir savo iniciatyva.
