Patarlė sako: bijai vilko, neik į mišką. Bet panašu, kad dabar po miškus pasklidę grybautojai turėtų bijoti ne vilkų, o šunų: Klaipėdos universitetinėje ligoninėje gydoma Kairių miške smarkiai šuns apkandžiota grybautoja.
„Miške grybavo ir ėjo žmonės, kurie vedėsi palaidą šunį, pitbulių veislės, šuo tiesiog pribėgo ir griebė už kojos“,- sakė gydytojas ortopedas- traumatologas Martynas Stančikas.
Kai svetimas šuo ėmė draskyti moters koją, šuns šeimininkas nesugebėjo nieko padaryti.
„Moteriai buvo kąstinės-plėštinės žaizdos blauzdos, iki 5 cm ilgio, kurios buvo gan gilios, su raumens pažeidimu, buvo taikytas gydymas, pradžioj pirminis chirurginis žaizdų sutvarkymas, išdrenuotos žaizdos“, - kalbėjo gydytojas.
Pasak gydytojo, klaipėdietei dar laimingai baigėsi: stambiausios gyslos liko sveikos, tačiau moteris smarkiai nukraujavo. Pacientė paskiepyta nuo stabligės ir pasiutligės. Ją užpuolusio šuns šeimininkas, pradžioje lyg gražiuoju bendravęs, vėliau pateikė greičiausiai klaidingus savo duomenis – adresą, telefoną ir dingo kaip į vandenį. Jis pasakojo, kad šunį pasiėmė iš prieglaudos, neva jam kažkas buvo spyręs į snukį ir šuo nemėgsta žmonių. Dabar šuns savininkus teks išsiaiškinti Klaipėdos rajono policininkams. Kasmet tokių pacientų, kuriuos dėl šunų tektų paguldyti į ligoninę, būna nedaug, iki penkių per metus, tačiau buitinių įkandimų tenka tvarstyti po porą kas savaitę.
„Tokius, kad reikalautų stacionarinio gydymo, tai aišku, dažniau koviniai šunys sužaloja, naminių šunų padarytos žaizdos paviršinės dažniausiai būna“, - kalbėjo M. Stančikas.
Miške kalbinti grybautojai sako nė nenutuokiantys, kaip gintųsi nuo agresyvaus šuns. Štai Adolfas svarsto, kad susitarti bandytų gražiuoju, paglostytų arba iš kišenės trauktų kokį žagarėlį.
„Vedžioja, čia yra nesąžiningų žmonių, juk reikia uždėti antsnukį. Kiti jau pamato, kad eina, ypatingai mano žmona kada eina, tai ji truputį bijo, tai jau jie prilaiko, kol praeinam, o kiti nekreipia dėmesio, nekanda, nekanda, o kartais šuo susimąsto ką nors ir gali įkąsti“, - kalbėjo Adolfas.
Šunys be priežasties nekanda
Tuo tarpu pavojingų veislių šunis dresuojanti Skaistė Svidraitė sako, kad tokiose situacijose vieno kalto nebūna.
„Aš netikiu, kad jinai nieko nedarė. Visų pirma, jeigu ji pamatė parbėgantį didelį šunį, ji jau reagavo, ir atitinkamai šuo sureagavo į jos reakciją. Jeigu jinai pakėlė rankas, tai tas šuo galbūt išsigando ir užpuolė ją, arba gal jos šuo lojo“, - kalbėjo ji.
Dresuotoja sako sąmoningai pasirinkusi darbui vadinamus pavojingus šunis: šie labiausiai nekenčiami, nors jų tik išvaizda griežta. Veisiami jie be agresijos. Žinoma, pavojingų veislių šunis auginantys šeimininkai privalo žinoti, kaip su savo augintiniu susitvarkyti.
„Tiesiog jie parodo savo neišprusimą, nes visi šunys turi dantis ir galų gale čia yra vidutinio dydžio šunys, jie yra daug mažiau pavojingi, negu tie patys labradorai, kurie yra už juos dvigubai didesni, ir jie irgi turi aštrius dantis“,- kalbėjo dresuotoja.
Šunys „užuodžia“ baimę ir sunerimsta, kai žmonės daro staigius, neįprastus judesius, bet be reikalo esą nepuola. Kiek iš viso auginama pavojingų šunų, nežinia, juos buvo liepta registruoti, bet tai padarė tik keli savininkai. Dauguma šių šunų neturi net kilmės dokumentų. Jie mišrūnai. Kai Klaipėdos daugiabučiuose buvo uždrausta laikyti tokius šunis, jie išvežti ir suregistruoti Klaipėdos rajone.
