Pa­vo­jin­ga che­mi­ja vais­ti­nė­lė­je

Jei ati­džiai per­žiū­rė­tu­mė­te sa­vo vais­ti­nė­lė­je su­kaup­tų vais­tų ga­lio­ji­mo lai­ką, treč­da­lis jų pa­si­ro­dy­tų ne­be­tin­ka­mi var­to­ti. Kur sau­giai ati­duo­ti stal­čiuo­se de­šimt­me­čius kaup­tus vais­tus ar su­du­žu­sius gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rus? Bi­jo­da­mi, kad neap­si­nuo­dy­tų vai­kai, gy­ven­to­jai me­di­ka­men­tus iš­me­ta kar­tu su šiukš­lė­mis, iš­pi­la į ka­na­li­za­ci­ją, už­ka­sa ar su­de­gi­na. Kar­tais taip el­gia­ma­si ir su gyv­si­dab­riu iš ter­mo­met­rų.

Kur dė­ti?

„O kur tas vais­ti­nin­kas dės?“ – ne­ši­ni san­da­riai už­da­ry­tu in­du, ku­ria­me – su­dau­žy­tas gyv­si­dab­rio ter­mo­met­ras, iš­gir­do­me užė­ję į pir­mą pa­si­tai­kiu­sią vais­ti­nę. Pa­gal­vo­jo­me, kad jei jau vais­ti­nė­je pir­ko­me, tai ji ir tu­rė­tų pa­si­rū­pin­ti ter­mo­met­ro „po­ga­ran­ti­niu ap­tar­na­vi­mu“. „Jau dau­giau nei dve­jus me­tus ne­pre­kiau­ja­me to­kiais, tai nu­sii­ma­me ir at­sa­ko­my­bę, – to­liau mū­sų at­neš­to „kro­vi­nio“ kra­tė­si vais­ti­nin­kė. – Ne­gi mes da­bar tą dė­žu­tę pa­si­dė­ję me­tus uos­ty­sim? Ne mū­sų kom­pe­ten­ci­ja.“

Bet į kon­tei­ne­rį juk ne­me­si, o na­mie „ko­lek­cio­nuo­ti“ ir­gi ne­si­no­ri. „Neš­ki­te į di­des­nes vais­ti­nes ar­ba kreip­ki­tės į gam­tos ap­sau­gą“, – pa­ta­rė vais­ti­nin­kė. „Gi­liai už­kas­ki­te į že­mę ar­ba su­de­gin­ki­te“, – pa­ta­ri­mų ne­gai­lė­jo ir vais­ti­nė­je gre­ta sto­vė­ju­si pa­gy­ve­nu­si mo­te­riš­kė. Esa­me „ža­li“, gam­tos terš­ti ne­no­ri­me, to­dėl pra­de­da­me sa­vo il­gą, nors iš pra­džių taip ne­ma­nė­me, ke­lio­nę per įstai­gas.

Pa­ke­liui už­su­ka­me į „di­des­nę“ vais­ti­nę, anot vais­ti­nin­kės, pri­klau­san­čią di­de­liam tink­lui. „Nep­rii­ma­me. Anks­čiau, prieš ko­kius dve­jus me­tus, priim­da­vom tik svei­kus ter­mo­met­rus, – su­ži­no­ju­si, ko atė­jo­me, sa­kė vais­ti­nin­kė. – Ten pas gais­ri­nin­kus kaž­kur prii­ma.“ Nu­ta­ria­me kreip­tis „ofi­cia­liau“.

Skam­bi­na­me į Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­rą. Mus ma­lo­niai nu­krei­pia į Vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­rą. Pas­kam­bi­nę ten iš­girs­ta­me, kad tu­rė­tu­me kreip­tis į Šiau­lių re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cent­rą. Prieš tai dar pa­si­do­mi­me Šiau­lių re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­te, ku­ris pa­siū­lo kreip­tis į „Tok­si­ką“.

At­ro­do, švie­sa tu­ne­lio ga­le jau ma­ty­ti. „Pas mus mo­ka­ma“, – iš­girs­ta­me pa­skam­bi­nę į įmo­nę la­bai jau tok­siš­ku pa­va­di­ni­mu. – Prik­lau­so nuo svo­rio. Sve­ria­me vi­są ter­mo­met­rą, gyv­si­dab­rio ne­krapš­to­me.“ Pa­si­ro­do, no­rint at­si­kra­ty­ti sa­vo tok­siš­ko ter­mo­met­ro, tek­tų su­mo­kė­ti maž­daug pen­kis li­tus. Be to, įmo­nė įsi­kū­ru­si Aukšt­ra­kiuo­se, Šiau­lių ra­jo­ne, o mums tai vi­sai ne pa­ke­liui. „Su­si­sie­ki­te su Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės eko­lo­gais. Ji taip pat tu­ri įren­gu­si pa­vo­jin­gų at­lie­kų su­rin­ki­mo aikš­te­lę. Ne­mo­ka­mą“, – pa­ta­ria.

Skam­bi­na­me į Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos sky­rių. Jo ve­dė­jas Ro­mal­das Še­me­ta pa­ga­liau už­bai­gia mū­sų odi­sė­ją: „Prie Kai­rių są­var­ty­no yra įreng­tas pa­vo­jin­gų at­lie­kų su­rin­ki­mo punk­tas. Kol kas to­kia aikš­te­lė prie Šiau­lių vie­nin­te­lė, bet ke­ti­na­me jų įreng­ti mies­te ir dau­giau.“

Pa­si­ro­do, iš kar­to ir rei­kė­jo skam­bin­ti „ten pas gais­ri­nin­kus kaž­kur“. Ma­nė­me, kad bend­ruo­ju pa­gal­bos te­le­fo­nu 112 at­si­lie­pian­tys pa­rei­gū­nai la­biau rū­pi­na­si žmo­nių gy­vy­bė­mis at­si­ti­kus rim­tai ne­lai­mei, o ne to­kiais menk­nie­kiais. At­si­lie­pęs vy­ru­kas iš­kart pa­slau­giai pa­ta­rė mū­sų pa­vo­jin­gą kro­vi­nį nu­vež­ti į prie Kai­rių są­var­ty­no esan­tį pa­vo­jin­gų at­lie­kų su­rin­ki­mo punk­tą, ne­tgi te­le­fo­no nu­me­rį pa­dik­ta­vo. Tik ne­tu­rint nuo­sa­vo au­to­mo­bi­lio ten nu­si­gau­ti be­veik neį­ma­no­ma, ne­bent nu­pė­din­ti vaiz­din­go­mis Alek­sand­ri­jos kal­vo­mis.

Kenks­min­gi ga­rai

Dar vi­sai ne­se­niai dėl sa­vo ypa­tin­gų sa­vy­bių gyv­si­dab­ris gau­siai bu­vo nau­do­ja­mas ter­mo­met­ruo­se ir ki­tuo­se ma­ta­vi­mo prie­tai­suo­se, plom­boms ga­min­ti, kal­na­ka­sy­bo­je ar net laik­raš­čiams spaus­din­ti nau­do­ja­miems da­žams ga­min­ti. O kiek so­viet­me­čiu jo iš­vie­tė­se į minkš­tą­ją bu­vo įtrin­ta...

Gyv­si­dab­ris – vie­nin­te­lis me­ta­las, ku­riuo ga­li­ma ap­si­nuo­dy­ti įpras­ti­nė­mis są­ly­go­mis – jis pa­vo­jin­gas net kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je. Nors ter­mo­met­re gyv­si­dab­rio nė­ra daug, net ir toks kie­kis, esant aukš­tes­nei tem­pe­ra­tū­rai, ga­li su­kel­ti rim­tų pa­da­ri­nių svei­ka­tai. Esant

30-40 laips­nių, gyv­si­dab­ris pra­de­da smar­kiai ga­ruo­ti.

At­si­tik­ti­nai pra­ri­jus gyv­si­dab­rio, jis be di­des­nės ža­los pa­si­ša­lins su iš­ma­to­mis, ta­čiau jei gyv­si­dab­rio la­še­lis nu­rie­dė­tų kur nors po spin­ta, tai il­gai­niui ga­ruo­da­mas pri­da­ry­tų daug ne­ma­lo­nu­mų. Net 1 mg/m3 gyv­si­dab­rio kon­cent­ra­ci­ja ore ga­li pa­žeis­ti plau­čius, o di­des­nė – baig­tis mir­ti­mi. Ap­si­nuo­di­jus or­ga­ni­niais gyv­si­dab­rio jun­gi­niais, daž­niau­siai pa­žei­džia­ma ner­vų sis­te­ma, at­si­ran­da re­gos, klau­sos, psi­chi­kos su­tri­ki­mų, iš­si­vys­to pa­ra­ly­žius. Ap­si­nuo­di­jus neor­ga­ni­niais gyv­si­dab­rio jun­gi­niais, at­si­ran­da vė­mi­mas, vi­du­ria­vi­mas, stip­rūs pil­vo skaus­mai, su­trin­ka inks­tų veik­la.

Jo­kio siurb­lio!

Su­du­žus ter­mo­met­rui dau­ge­lis ne­ži­no, ką da­ry­ti su iš­te­kė­ju­siu gyv­si­dab­riu. Vie­ni jį tie­siog su­šluos­to drėg­nu sku­du­ru ir iš­me­ta, ki­ti su­siur­bia siurb­liu.

Su­du­žus ter­mo­met­rui, jo­kiu bū­du neiš­mes­ki­te gyv­si­dab­rio į šiukš­lių dė­žę ar uni­ta­zą. Ne­va­ly­ki­te gyv­si­dab­rio šluos­te, ta­da tik dar la­biau jį pa­sklei­si­te ir pa­di­din­si­te ga­ra­vi­mo pa­vir­šių. Pas­kam­bin­ki­te te­le­fo­nu 112 – at­va­žia­vę ug­nia­ge­siai spe­cia­lio­mis prie­mo­nė­mis su­rinks iš­si­lie­ju­sį me­ta­lą.

Jei ne­no­ri­te truk­dy­ti gy­vy­bių gel­bė­ji­mu už­siė­mu­sių gais­ri­nin­kų ar gy­ve­na­te nuo­ša­liai, gyv­si­dab­rį su­rink­ti ga­li­te pa­tys. Di­džiau­sius gyv­si­dab­rio la­šus me­ta­li­ne ar­ba stik­li­ne laz­de­le su­stum­ki­te ant po­pie­riaus la­po ir su­pil­ki­te į bu­te­lį. Ma­žes­nius la­šus su­siurb­ki­te gu­mi­ne kriau­še ir iš­pūs­ki­te į bu­te­lį su van­de­niu. Pa­čius ma­žiau­sius su­rin­ki­te lip­nia juos­ta ar kli­jais iš­tep­tu po­pie­riaus la­pu. Pa­vir­šių, ant ku­rio bu­vo iš­si­lie­jęs gyv­si­dab­ris, nu­va­ly­ki­te ka­lio per­man­ga­na­to tir­pa­lu. Pa­tal­pas iš­plau­ki­te ir ge­rai iš­vė­din­ki­te. Į bu­te­lį su­rink­tą gyv­si­dab­rį san­da­riai už­da­ry­ki­te.

Tik ne į šiukš­lia­dė­žę

Jei „mėgs­ta­te“ sirg­ti ir dar tu­ri­te bjau­rų įpro­tį kaup­ti vais­tus, tai jū­sų tal­pio­je vais­ti­nė­lė­je tik­rai ga­li­ma ras­ti pa­se­nu­sių ar ne­be­rei­ka­lin­gų vais­tų. Ką su šiais vais­tais da­ry­ti? Dau­gu­ma juos tie­siog iš­me­ta į šiukš­lia­dė­žę ar „pa­sė­ja“ kur nors pie­vo­je.

Pa­se­nę vais­tai pa­vo­jin­gi dėl su­si­da­ran­čių kenks­min­gų che­mi­nių me­džia­gų. Jei to­kie vais­tai at­si­du­ria są­var­ty­ne, tai che­mi­nės me­džia­gos pa­ten­ka į dir­vo­že­mį, au­ga­lus, ku­riuos suė­da gy­vū­nai, to­kiu bū­du su­grįž­ta ža­lo­ti mū­sų svei­ka­tos.

Vais­tų jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma mes­ti į šiukš­lių ki­bi­rą. Vais­ti­nės Far­ma­ci­jos įsta­ty­mo yra įpa­rei­go­tos priim­ti iš gy­ven­to­jų nai­kin­ti­nus vais­ti­nius pre­pa­ra­tus (ne­ko­ky­biš­kus, pa­si­bai­gu­sio tin­ka­mu­mo lai­ko, fal­si­fi­kuo­tus ir kt.). Tai­gi to­kius vais­tus kuo grei­čiau, kol dėl neap­dai­ru­mo jų ne­pra­ri­jo šei­mos na­riai, tu­rė­tu­mė­te nu­neš­ti į vais­ti­nę.

Pas­kam­bi­nus į ke­lias at­si­tik­ti­nes vais­ti­nes vais­ti­nin­kės pa­tvir­ti­no, kad to­kia pa­slau­ga yra tei­kia­ma, tie­sa, at­ne­šan­čių­jų vais­tų tė­ra vos vie­nas ki­tas. Vais­tus, su­mo­kė­jus tam tik­rą mo­kes­tį, prii­ma ir „Tok­si­ka“. Kai­na pri­klau­so nuo svo­rio.

Ma­žai gy­ven­to­jų at­ne­ša pa­se­nu­sių vais­tų, nes yra men­kai in­for­muo­ti apie to­kią ga­li­my­bę ir apie ne­tin­ka­mo vais­tų nai­ki­ni­mo ža­lą gam­tai bei svei­ka­tai. Vais­ti­nės to ne­da­ro, nes už in­for­ma­vi­mą ir gy­ven­to­jų at­neš­tų vais­tų uti­li­za­vi­mą yra pri­vers­tos mo­kė­ti pa­čios.

„Pur­vi­ni“ vais­tai

Anot kal­bin­tos vais­ti­nin­kės, gy­ven­to­jų at­neš­ti vais­tai su­pa­kuo­ti per­duo­da­mi did­me­ni­nin­kui, tie­kian­čiam vais­ti­nei vais­tus. Yra nu­sta­ty­tas tam tik­ras svo­ris, ku­rį vir­ši­ju­si vais­ti­nė pri­va­lo su­mo­kė­ti iš sa­vo ki­še­nės. Vy­riau­sy­bė ver­čia far­ma­ci­nin­kus sa­vo lė­šo­mis iš gy­ven­to­jų rink­ti bei uti­li­zuo­ti pa­se­nu­sius me­di­ka­men­tus, bet vais­ti­nėms ne­kom­pen­suo­ja dėl to pa­tir­tų iš­lai­dų.

Kol ne­pat­vir­tin­ta Far­ma­ci­jos įsta­ty­mo 42 str. 1 d. nu­ma­ty­ta tvar­ka, vais­ti­nės tu­ri pa­čios ap­mo­kė­ti už iš gy­ven­to­jų su­rink­tų nai­kin­ti­nų vais­ti­nių pre­pa­ra­tų tvar­ky­mą. Mi­nė­ta tvar­ka bus pa­reng­ta iki 2012 m. Pat­vir­ti­nus ją, už nai­kin­ti­nų vais­tų, su­rink­tų iš gy­ven­to­jų, tvar­ky­mą bus ap­mo­ka­ma iš vals­ty­bės biu­dže­to.

„Vals­ty­bė ne taip da­ro. Tu­rė­tų bū­ti tam tik­ri kon­tei­ne­riai, į ku­riuos gy­ven­to­jai ga­lė­tų iš­mes­ti ne­be­rei­ka­lin­gus vais­tus, kaip iš­me­ta pa­nau­do­tas ba­te­ri­jas, – pa­sa­ko­jo pa­kal­bin­ta vais­ti­nin­kė. – Gy­ven­to­jų at­neš­tas tab­le­tes tu­ri­me iš­rū­šiuo­ti, nu­ro­dy­ti tiks­lų jų kie­kį ir kt. Jei at­ne­ša psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų, tu­ri­me už­ra­šy­ti at­ne­šu­sio­jo as­mens duo­me­nis, už­re­gist­ruo­ti. Nė­ra ma­lo­nu im­ti „pur­vi­nus“ vais­tus – ne­ga­li ži­no­ti, kas ten kuo sir­go.“

De­ja, vais­ti­nės pri­va­lo priim­ti tik nai­kin­ti­nus vais­tus, bet ne me­di­ci­nos prie­tai­sus, pvz., ter­mo­met­rus. „At­ne­šė mo­te­riš­kė gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rą ir nu­me­tė mums ant pre­kys­ta­lio. Pa­tys ne­ži­no­jo­me, kur jį dė­ti, tai su­pa­ka­vo­me kar­tu su pa­si­bai­gu­sios rea­li­za­ci­jos vais­tais ir ati­da­vė­me įmo­nei, tiekian­čiai vais­tus“, – sa­kė vais­ti­nin­kė.

Far­ma­ci­jos de­par­ta­men­tas tei­gia, kad vais­ti­nėms spe­cia­lių bau­dų už at­si­sa­ky­mą priim­ti iš gy­ven­to­jų nai­kin­ti­nus vais­tus nė­ra. Ta­čiau jei žmo­gus krei­pė­si į vais­ti­nę dėl far­ma­ci­nių at­lie­kų su­rin­ki­mo ir jų ne­priė­mė, jis tu­ri tei­sę pa­ra­šy­ti skun­dą vais­ti­nės ad­mi­nist­ra­ci­jai ir Vals­ty­bi­nei vais­tų kont­ro­lės tar­ny­bai. Ko­kios san­kci­jos bus tai­ko­mos vais­ti­nei, spren­džia ši tar­ny­ba, įver­ti­nu­si pa­žei­di­mą.

De­rė­tų ne­pa­mirš­ti, kad ter­šė­jas ir­gi mo­ka – at­sa­ko­my­bė už tar­šą ir gam­tai pa­da­ry­tą ža­lą ten­ka var­to­to­jams, t. y. mums vi­siems, iš­me­tu­siems į pa­tvo­rį pa­se­nu­sius vais­tus ar iš­py­lu­siems gyv­si­dab­rį į ka­na­li­za­ci­ją.

Po­vi­las LUN­GĖ