Šiaulių girtuoklių tremties vieta tapusius Tyrulius telanko tik policininkai bei aludariai Miestelio baruose lakama iki nugriuvimo.
„Policija? Greičiau atvažiuokit pas mus į Tyrulius. Čia mūsų kaimynas Andrejus Rešetnikovas savo motinos sugyventinį Valerijų papjovė.“ Tokio skambučio sulaukę Radviliškio rajono policijos komisariato pareigūnai tik atsiduso. Ir vėl iškvietimas į Tyrulius.
Kol keldamas dulkių debesis policijos automobilis vieškeliu dardėjo į Tyrulius, pasižvalgykime aplinkui šią unikalią gyvenvietę, esančią piečiau Šiaulių.
Kadaise čia žliugsėjo milžiniškos neišbrendamos pelkės. Istorikai labai rimtai įtaria, kad būtent šitose vietose, piečiau dabartinių Šiaulių, 1236 metų rudenį žemaičiai sumušė Kalavijuočių ordino karius. Senoliai pasakojo, jog tie vokiečiai, kuriems pavyko išsisukti nuo lietuvių kardo, su visais sunkiais šarvais ir arkliais nuburbuliavo būtent Tyrulių pelkėse.
Gyvenvietė pastatyta pokariu
Ilgainiui pelkės užako, susiformavo durpynai, kuriuos pokariu pradėta kasti, eksploatuoti. Sovietų valdžia durpių kasėjams pastatė gyvenvietę. Tais metais, kai mirė draugas J. Stalinas, 1953-iaisiais, į gyvenvietę buvo atvesta geležinkelio atšaka, suręsta keliasdešimt mūrinių dviaukščių namų šiferio stogais. Štai prie vieno jų, Liepų gatvės 19-ojo, ir sustojo policijos mašina.
Užėję į Valentinos Rešetnikovos butą pirmajame aukšte, aiktelėjo net visko matę pareigūnai. Ant grindų ir sienų – kraujas. Viduryje kambario – nebegyvas 60 metų Valentinos sugyventinis Valerijus.
Valentina verkdama papasakojo, kad prieš porą dešimtmečių buvo ištekėjusi už kariškio, kuris mirė. Prieš 17 metų našlė susidraugavo su išsiskyrusiu viengungiu Valerijum, tačiau už jo neištekėjo, kad neprarastų našlės pensijos. Tame pačiame name kartu, tik kartais pas motiną, kartais – pas sugyventinę Aušrą antrajame aukšte, gyveno ir Valentinos sūnus Andrejus Rešetnikovas, kuriam dabar 40 metų.
Andrejus dirbo durpyne, Valerijus vertėsi atsitiktiniais darbais. Kaip ir dauguma vietinių, abu nespjaudavo išgerti, bet, vertinant Tyrulių mastais, girtuokliai nebuvo. Tik normalūs, padorūs alkoholikai.
Baruose lakama iki nugriuvimo
Girtuoklystė ir Tyruliai – tai žodžiai sinonimai, lyg broliai dvyniai. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ne visi miestelyje geria. Yra pareigingas seniūnas, stipri bendruomenė, kurios nariai (daugiausiai moterys) tvarko miestelio skverus, sodina gėles, kurių Tyruliuose žydi stebėtinai daug. Tačiau likusi miestelio dalis – beviltiški girtuokliai. Miestelio baruose lakama iki nugriuvimo. Jei Tyrulių alkoholiko kojų nepakerta degtinė su alumi, tai ant žemės partiesia alkoholinė epilepsija. Radviliškio greitosios pagalbos medikai neduos sumeluoti – Tyruliuose šia liga serga ne vienas vietinis.
Jei ko ir bijo miestelio girtuokliai – tai vietinių chuliganų. Kol iš Tyrulių dar buvo nepabėgęs senasis policijos apylinkės inspektorius, gauja mušeikų ir plėšikėlių buvo pasodinta. Tačiau vos inspektorius išsikraustė, užaugo nauja chuliganų karta.
Štai A. Rešetnikovas, kurio ėmė intensyviai ieškoti policininkai, baigę apžiūrėti žmogžudystės vietą, epilepsija nesirgo. Jis labiau buvo linkęs negaluoti baltąja karštine. Po savaitės – dviejų gėrimo Andrejus imdavo kliedėti, tapdavo agresyvus. Persigėręs jis ne kartą taip pridaužė savo Aušrą, kad moterį teko vežti į ligoninę. Pagalbos reikėdavo ir pačiam A. Rešetnikovui – užėjus priepuoliui vyras mėgindavo kartis. Žmonės jį du ar tris kartus yra ištraukę iš kilpos.
Šuo purtėsi nuo tvaiko
Nežinia, kas šįkart užėjo Andrejui begeriant su Valerijum. Tik įpusėjus trečią „bambalį“ alaus, jis nuo stalo čiupo duonriekį ir smeigė motinos sugyventiniui į krūtinę.
Vieno dūrio įnirtėliui pasirodė maža, A. Rešetnikovas dar kelis kartus peiliu smogė Valerijui į širdies plotą. Po to lyg indėnas mėgino nudurtajam nupjauti galvą ar tik skalpą – tai liudija plati pjautinė žaizda aukos galvoje.
Numetęs peilį šalia lavono, A. Rešetnikovas uždarė buto duris ir atsisėdo ant laiptų. Dar nieko nežinančių kaimynų paragintas eiti namo, Andrejus kalbėjo negalįs – kambaryje esą apsigyvenę kažkokie pikti padarai.
Tačiau ne padarai išgąsdino žudiką. Pamatęs, kad atvyksta policininkai, A. Rešetnikovas pabėgo ir pasislėpė. Susinervinę kriminalistai pasikvietė pagalbą – kinologą su šunimi. Tačiau šuo tik purtėsi nuo aplink tvyrančio spirito tvaiko ir nepajėgė surasti bėglio.
Supykę pareigūnai išvažiavo, bet anksti rytą vėl atkako pasidairyti. Ir nepasiriko. A. Rešetnikovas išlindo iš kaimynų buto ir pakliuvo tiesiai policininkams į nagus.
„Mamyte, aš jo nežudžiau, tai ne mano darbas!“ – pribėgusiai motinai suimamas vebleno Andrejus.
„O tai kas nužudė, jei bute buvai tik tu, Valerijus ir alus?“ – ašarodama ir rąžydama rankas nepatikėjo Valentina Rešetnikova.
Pasitiko apsvaigę vietiniai
Nuvykęs į Tyrulius „Akistatos“ žurnalistas savo kailiu patyrė, kaip policininkams šiame miestelyje dirbti sunku. Prie Liepų gatvės 19-ojo namo korespondentas sutiko 4 vietinius: pražilusį barzdylą Makarą, pliktelėjusį Žiogą, jų abiejų bendražygę Aldoną bei 80 metų apykurtę rusę močiutę. Beviltiška buvo jų ko nors klausinėti, nes visi keturi – apspangę, net močiutė.
Makaras pagrasino sudaužyti fotoaparatą ir net mėgino žengti artyn, tačiau vos nenugriuvo. Todėl atsisakė agresyvių ketinimų ir, laikydamasis sienos, nukėblino į laiptinę. Į kiemo žoles nuspriegusi nuorūką, Aldona nusivijo Makarą. Močiutė kažką rusiškai šnekėjo pati su savimi. Vienintelis Žiogas mėgino papasakoti, kokie Valerijus su Andrejum buvo geri vyrai, tačiau išlemenęs šį sakinį nebeturėjo pridurti nieko reikšmingo, tad kartojo vis tą patį ir reikalavo atlygio už suteiktą vertingą informaciją.
Viena paguoda, kad netoliese nebuvo Tyrulių aludžių siaubo Ričkos, kuris, ankstesnio „Akistatos“ vizito į Tyrulius metu, už tai, kad iš žurnalisto negavo alaus, mėgino išleisti orą iš jo mašinos padangų.
Draustinis – turistų nevilioja
Tyrulių pavadinimą gerai žino ne tik policininkai ir medikai, bet ir nekilnojamojo turto pardavėjai. Mat prieš kelerius metus smarkiai augant butų kainai, apsukruoliai buvo pradėję vežti Šiaulių girtuoklius į Tyrulius. Kaip ne vienas bedarbis vilnietis atsidūrė Didžiasalyje, taip ne vienas Šiaulių girtuoklis prarado butą didmiestyje ir buvo iškraustytas į Tyrulius, kur iki šiol yra laisvų butų.
Tyruliai turi tokį blogą vardą, jog Šiaulių valdininkai nutarė, kad tai netinkama vieta Saulės mūšiui, ir paskyrė naują, patogesnę – laukuose prie plento Šiauliai – Joniškis, netoli Kryžių kalno.
„Mus apvogė! – tikina negeriantys Tyrulių patriotai, kuriems dar yra kitokių vertybių nei stiprusis alus. – Jei Saulės mūšis būtų vykęs tuose laukuose, traktorininkai bei archeologai ten rastų ginklų, šarvų liekanų. O niekas nėra radęs nė surūdijusios geležėlės! Ir neras, nes kalavijuočiai galą gavo mūsų pelkėse! O, jei tai būtų galima kaip nors įrodyti! Tyruliai iškart atgytų, taptų turistų traukos vieta.“
Tačiau kol neįrodyta, Tyruliuose tėra niekam nežinomas, neįdomus ir nelankomas botaninis zoologinis draustinis bei... girtuoklių irštva. Koks turistas čia važiuos, jei į miestelį neveda nė vienas asfaltuotas kelias? Tad kol kas į Tyrulius važiuoja tik policininkai, medikai bei sunkvežimiai, gabenantys alkoholį į miestelio barus ir aludes.
Sigitas Stasaitis
