Didžiojoje Britanijoje 1980-2015 metais bažnyčios lankomumas nukrito nuo 6,5 iki 3 milijonų. Vis daugiau žmonių save laiko ateistais arba agnostikais. Jie atsisako ryšių su religija ir atvirai pripažįsta netikintys Dievu. Visgi, kad ir kaip keistai tai skambėtų, nemažai jų vis tiek meldžiasi. Kodėl?
Naujas tyrimas parodė, kad ketvirtadalis netikinčių žmonių ištikus gyvenimiškoms krizėms pasimeldžia. Taip nutinka asmeninių tragedijų akivaizdoje, susirgus, netekus artimųjų, patekus į finansines duobes ir kitose sudėtingose situacijose. Tai - gana keistas fenomenas. Šie žmonės gali pripažinti, kad kartais meldžiasi, tačiau po to vis tiek kartos, kad Dievu netiki.
Tačiau meldžiasi bent pusė Didžiosios Britanijos žmonių. Trečdalis tai daro reguliariai, kiti taip išnaudoja laiką atlikinėdami namų ruošos darbus ar keliaudami viešuoju transportu. Visgi, šie žmonės nepaiso bažnyčios raginimų lankyti savo religines bendruomenes ir meldžiasi patys sau. Pusė reguliariai besimeldžiančių žmonių, kurie yra religingi, netiki, kad Dievas juos girdi. Tai kas vyksta?
Malda per šimtus metų rado kelius į žmogaus sąmonę. Daug žmonių, tiek tikinčių, tiek ne, melstis buvo išmokyti dar vaikystėje. Taigi, dabar žmonės naudojasi malda kaip būdu pasikalbėti su savimi - išsakyti troškimai ir viltys veikia raminančiai. Tai - tarsi savotiška meditacijos forma. Dažniausiai maldose minima šeima, draugai, prašoma sveikatos. Kiek rečiau - dėkojama už sėkmę.
Visgi, mažai abejonių, kad ateityje malda taip pat pradės nykti krikščioniškame pasaulyje. Ateistai, kurie dabar patys meldžiasi, nors Dievu netiki, tikriausiai to savo vaikų nemokys.
