1988 metais išleista jo knyga „Trumpa laiko istorija“ (A Brief History of Time) tapo pasauliniu bestseleriu, įtvirtinusiu S. Hawkingo super žvaigždės statusą.
![13](https://static2.inspektorius.lt/static.php?v=4.2.6.72&t=cr&s=800x600&m=4&f=/Uploads/tv3_default.jpg "Stephenas Hawkingas. „Scanpix\")
S. Hawkingo genialumas ir sąmojis užtikrino jam daugybę gerbėjų ne tik astrofizikos pasaulyje.
Jis mirė ankstyvosiomis trečiadienio valandomis savo namuose universitetiniame Kembridžo mieste Anglijoje.
„Esame giliai nuliūdę, kad mūsų mylimas tėvas šiandien mirė“, – sakoma profesoriaus S. Hawkingo vaikų Lucy (Liusi), Roberto ir Timo pranešime, paskelbtame Didžiosios Britanijos naujienų agentūros „Press Association“.
„Jis buvo didis mokslininkas ir nepaprastas žmogus, kurio darbai ir palikimas gyvuos daugelį metų“, – pridūrė jie.
1964-aisiais, kai S. Hawkingui tebuvo 22 metai, jam buvo diagnozuota sunki motorinių neuronų liga, prikausčiusi jį prie neįgaliųjų vežimėlio. gydytojai prognozavo, kad S. Hawkingas gyvens tik kelerius metus, bet jis atsilaikė gerokai ilgiau.
„Jo drąsa ir atkaklumas bei ypatingi gabumai ir humoro jausmas įkvėpdavo žmones visame pasaulyje“, – sakė jo šeimos nariai.
Ko gero, visai nenuostabu sužinojus, kad paskutinis vieno žymiausių pasaulyje fiziko noras, buvo kaip nors įamžinti savo pasiekimus net ir po mirties. Mokslininko norą visai nesunku pagrįsti, turint omenyje, kiek daug šiame gyvenime jis nuveikė.
Mokslininkas norėjo, kad ant jo kapo būtų įspausta garsioji formulė.
Ši teorija pasaulį apskriejo 1974 metais.
Žemės gyvybė pavojuje
1974 metais, būdamas 32-ejų, jis tapo vienu jauniausių prestižiškiausios britų mokslo institucijos, Karališkosios draugijos, narių.
1979-aisiais S. Hawkingas buvo paskirtas Kembridžo universiteto Lucaso (Lukaso) matematikos profesoriumi. Į šį universitetą iš Oksfordo universiteto jis perėjo studijuoti teorinės astronomijos ir kosmologijos.
XVII amžiuje prestižiniame Lucaso profesoriaus poste dirbo britų mokslininkas Isaacas Newtonas (Izaokas Niutonas).
2007-aisiais S. Hawkingas galiausiai pats išbandė I. Newtono gravitacijos teorijas – būdamas 65-erių jis Jungtinėse Valstijose pakilo nesvarumo skrydžiui, kuris turėjo būti įžanga planuotam suborbitiniam skrydžiui.
Kaip jam būdavo būdinga, jis šios kelionės nelaikė paprasčiausia gimtadienio dovana. Jis sakė norintis pademonstruoti, kad neįgalumas netrukdo pasiekimams, ir paskatinti susidomėjimą kosmosu, kur, jo, įsitikinimu, glūdi žmonijos likimas.
„Galvoju, kad žmonija neturi ateities, jei nekeliaus į kosmosą, – sakė jis. – Manau, kad Žemės gyvybei gresia vis didesnis pavojus būti sunaikintai katastrofos, tokios kaip staigus pasaulinis atšilimas, branduolinis karas, koks nors genų inžinerijos būdu sukurtas virusas ar kiti pavojai.“
Neseniai jis sakė, kad dirbtinis intelektas gali padėti kovoti su ligomis ir skurdu, bet tuo pačiu perspėjo dėl šių technologijų potencialių pavojų.
„Trumpai tariant, dirbtinio intelekto sukūrimo sėkmė galėtų būti didžiausias mūsų civilizacijos istorijos įvykis. Drauge su privalumais dirbtinis intelektas taip pat atneš pavojų, tokių kaip galingi autonominiai ginklai ar nauji būdai saujelei engti daugumą“, – 2016 metais per naujo dirbtinio intelekto tyrimų centro Kembridžo universitete atidarymą sakė S. Hawkingas.
