Kovo 11-oji – laisvės diena. 1990 metais atkūrėme nepriklausomybę ir pradžioje bent juridiškai išsivadavome nuo mus pavergusios valstybės, kuri netrukus suiro. O nuo ko reikėtų išsilaisvinti šiandien? Klausimas subliūkšta, kadangi sunku nurodyti vieną blogį, vieną priešišką jėgą.
Ar valstybę reikėtų išvaduoti nuo itin nepopuliarios dabartinės Vyriausybės? Tai liaudies išrinkto Seimo reikalas. Daugybė ženklų rodo, kad ir opozicija, ir valdantieji daugmaž patenkinti tuo, kas yra. Nes pasistumdymas vyksta ne dėl visos valdžios ir visiškos politinės atsakomybės, o dėl pyrago gabalėlių – ministerijų ir kitų vietų, per kurias teka pinigai. Seimas panašesnis į turgų, o ne į politinės kovos areną.
Sakoma, kad valdžia kyla iš liaudies. Tačiau politinis turgus irgi kyla iš liaudies. Savivaldybių rinkimuose vienos partijos prarado balsų, kitos jų prisidėjo, bet jei tądien būtų išrinktas Seimas, tai bent jau pagal partijų sąrašus į parlamentą būtų patekę tik šešių partijų atstovai.
Prielaida, kad tos partijos dalytųsi vietas Seime, kaip kad dabar dalijasi savivaldybių tarybų mandatus, yra tiktai spėjimas, bet jeigu tai įvyktų, nei sėkmingiausia Lietuvos socialdemokratų partija, nei po jų einanti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai lengvai nesuburtų koalicinės daugumos.
Išsivadavimas nuo partijų reikštų išsivadavimą nuo savęs pačių. Tas pats pasakytina ir apie prezidento instituciją. Politiškai susiskaldžiusi tauta, o tai, beje, demokratijos požymis, gana vieningai remia prezidentę Dalią Grybauskaitę ir šildo ją reitingais. Tiesa, reitingai per žiemą šiek tiek atvėso.
Jei kas nors pasiūlytų išsivaduoti nuo prezidentės, tasai pasikėsintų į tautos psichinę pusiausvyrą. Daugeliui lietuvių prezidentė yra ir raminamieji – todėl, kad beveik kasdien triūsia Daukanto aikštės rūmuose, ir adrenalinas – todėl, kad nuolatos tarkuoja ministrus ir kitus valdininkus, kapoja jiems galvas.
Mažai kas ginčysis, kad reikia išsivaduoti nuo oligarchų. Apie tai pirmiausia kalba oligarchų remiamų partijų atstovai. Socialinės atskirties mažinimas galėtų prasidėti nuo tokio paprasto dalyko kaip progresiniai mokesčiai.
Žinoma, oligarchų įtakos ribojimas nesusiveda vien į jų apiplėšimą, bet progresinis apmokestinimas – suprantamas dalykas, ypač tiems piliečiams, kurie pavydi už save turtingesniems. Tačiau parodykite partiją, kuri, būdama valdžioje, kryžiumi gula dėl progresinių mokesčių. Nėra tokios partijos, bet nėra ir tokių rinkėjų, kurie žiauriai baustų partijas dėl progresinių mokesčių neįvedimo.
Vidinis priešas Lietuvoje yra niekur arba visur, tiksliau, politinė tauta yra pati sau priešė. Tiems, kuriems išsilaisvinimas būtinas jų politinei dienotvarkei, patogiau nurodyti išorės priešą arba jį susikurti.
Nieko naujo išradinėti nereikia. Pakanka varyti tokią politiką, kad Rusijos kompanija „Gazprom“ nenuleistų dujų kainos. Ir įtikinėti liaudį, kad politikai dalijasi į „Gazprom“ papirktuosius ir dujų monopolininko nepalytėtuosius.
Ir dar reikia kurstyti viltį, kad įveikus kompaniją „Gazprom“ šalyje ir užsienyje, Lietuvoje atpigs dujos. Šioks toks kovos laukas parengtas. Nors tai labiau primena cirko areną.
Arūnas Brazauskas
