Mintys, kilusios priėmus rezoliuciją dėl Gruzijos.
Praėjusį antradienį Lietuvos Seimas pagaliau priėmė rezoliuciją, smerkiančią Rusijos agresiją prieš Gruziją ir dalies jos teritorijos faktišką aneksiją. Džiugu, kad tai apskritai įvyko. Kaip sako kolega Mantas Adomėnas – “Geriau vėliau, negu niekad". Bet tam tikras kartėlis vis dėl to liko – kodėl tai padaryta tik po to, kai paaiškėjo, kad vienas Rusijos vadovų – Vladimiras Putinas - Lietuvos artimiausiu laiku aplankyti neketina? Įdomu, kokia bus šios kaimyninės, tačiau ne itin Lietuvai draugiškos šalies premjero sekančio pažado atvykti į Lietuvą kaina? Santykių su Lenkija nutraukimas? Ar su Jungtinėmis Valstijomis?
Tautos prisikėlimo partija jau savaitę prieš tai suformulavo ir viešai išsakė savo principinę poziciją šiuo klausimu, tačiau problema dėl to savo aktualumo anaiptol neprarado. Atslūgus euforijai, atsirado tam tikrų abejonių ir dėl kai kurių rezoliucijos teiginių, tiksliau jų formuluočių.
Pavyzdžiui, tarp priemonių, kurios turėtų garantuoti taiką ir saugumą Gruzijoje, yra minimas “Gruzijos jurisdikcijos atkūrimas Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, jos konstituciją atitinkančio ir patrauklaus vietos gyventojams autonomijos ir savivaldos modelio įdiegimas šiuose regionuose“. Viskas būtų gerai, tačiau mūsų remiama Gruzija apskritai nepripažįsta „Pietų Osetijos“ savokos, nes Osetija yra tik viena – Rusijos Federacijos sudėtyje esanti Alanijos (Šiaurės Osetijos) respublika. „Pietų Osetijos autonominė sritis“, įsteigta Josifo Stalino gruzinų etninėse žemėse 1922 metais (anksčiau, negu osetų autonomija rusams priklausančiame Vladikavkaze), buvo panaikinta iškart po Gruzijos nepriklausomybės atkūrimo, o šiai rusų okupuotai teritorijai įvardinti paprastai naudojama „Cchinvalio regiono“ sąvoka.
Šis netikslumas pakartotas ir kitoje rezoliucijos vietoje, kur teigiama, kad Lietuva „pripažįsta Gruzijos teritorijos, kurios dalimi pagal Gruzijos konstitucijos 1 straipsnį yra Abchazijos autonominės respublikos ir Pietų Osetijos autonominio vieneto teritorija, vientisumą". Įdomiausia, kad Gruzijos konstitucijos 1 (ir visuose kituose) straipsniuose nieko neparašyta apie jokį mistinį „Pietų Osetijos autonominį vienetą“, o „buvusi (atkreipkite dėmesį – aut.) Pietų Osetijos autonominė sritis“ paminėta tik todėl, kad joje (kaip ir Abchazijoje) taip pat vyko 1991 metų kovo 31 – osios referendumas dėl Gruzijos nepriklausomybės ir jos teritorinio vientisumo.
Tai nėra tuščias kabinėjimasis prie žodžių, nes rezoliucijoje kalbama apie „patrauklios vietos gyventojams autonomijos įdiegimą“ šiame regione, tuomet kaip pati Gruzija pripažįsta teisę į autonomiją tik Abchazijai ir Adžarijai. Įsivaizduokime, kad prieš, pavyzdžiui, dvidešimt metų kokia nors šalis paremtų mūsų nepriklausomybės siekius, bet kartu paminėtų mus remiančioje rezoliucijoje, kad mes privalome įkurti Vilniaus krašte „patrauklią vietos gyventojams autonomiją“. Kam to reikia?
Manau, kad politikams tiesiog privaloma periodiškai pasidomėti istorijos faktais. Reikalo esmė tame, kad osetai nėra Cchinvalio regiono autochtonai. Spaudžiami kabardiečių, jie traukėsi iš savo tėvynės Šiaurės Kaukaze ir apsigyveno šiuose kalnuotuose Gruzijos žemėse tik XVIII amžiaus pradžioje. Gruzinai priėmė juos svetingai, ir iki XX amžiaus pradžios jokių problemų santykiuose tarp šių tautų nebuvo. Pirmą kartą „osetų korta“ buvo panaudota prieš nepriklausomą Gruziją 1918 – 1921, kai bolševikų agitatoriai kurstė Gruzijos osetus sukilti prieš „Tbilisio buržujus“ ir prisijungti prie RSFSR. Užkariavus 1921 metais Gruziją, Maskva nepamiršo savo globotinių ir įkūrė jiems rezervatą – vadinamąją Pietų Osetiją. Tai, ką mes stebime dabar, yra tos pačios Kremliaus politikos tąsa.
Gruzijos nenoras įteisinti pas save kokią nors teritorinę osetų autonmiją yra visiškai suprantamas, nes tai leidžia Maskvos propagandistams vadinti tikrąją, Šiaurės Kaukaze esančią, Osetiją „Šiaurės Osetijos“ vardu, o Gruzijos rajonus, kuriuose dalį gyventojų sudaro osetų tautybės gyventojai – „Pietų Osetijos“ vardu. Akivaizdu, kad sekantis žingsnis būtų vadinamųjų „abiejų Osetijų“ suvienijimas (žinoma, Rusijos sudėtyje - kas šiuo metu ir vyksta).
Visgi nematau „Pietų Osetijos“ pavadinimo paminėjime rezoliucijoje kokių nors užslėptų gudrybių, greičiausiai tai yra tik nekritiškas žiniasklaidos kartojamų štampų atspindys. Daugiau neramina kiti dalykai – pavyzdžiui tai, kad dėl kažkokių man nežinomų priežasčių kai kurie kolegos parlamentarai staiga tapo patiklūs kaip vaikai ir atkakliai kartoja iš Seimo tribunos Kremliaus propagandos nesąmones – kad ir apie tai, kad abchazai ir osetai turi teisę atsiskirti nuo Gruzijos, nes... jų kalba ir kultūra nepanaši į gruzinų.
Matyti kolegos vis dar nežino, kad tautinių mažumų, tame tarpe kompaktiškai gyvenančių, turi absoliuti dauguma pasaulio valstybių, kurios visos pagal tokią logiką turėtų subyrėti - juk ir Lietuvos lenkų kalba nėra panaši į lietuvių kalbą. Tai gal baikime vieną kartą tyčiotis iš kitų ir iš savęs? Užsienio politika – pernelyg rimtas dalykas, kuriame tokia saviveikla (jeigu ne blogiau) negali būti toleruojama.
O Rusija, kuri taip „pergyvena“ dėl osetų valstybingumo, pati galėtų suteikti nepriklausomybę jos valdomai Alanijai, o ne kurti šios osetiškos autonomijos kloną svetimose teritorijose.
Arūnas VALINSKAS,
Seimo Užsienio reikalų komiteto narys
