Nijolė Baronienė
Žinomo selekcininko Konstantino Nedzvecko darbus Kaišiadorių rajone, netoli Bačkonių esančioje sodyboje, tęsia dukterėčia Vita Nedzvedckaitė. Moteris ne tik augina garsiuosius jo selekcijos arbūzus, džiaugiasi jų derliumi, bet išmoningai tvarko sodybą.
Vitos valdos – 10 ha žemės, gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai. Tačiau labiausiai moteris didžiuojasi kitu palikimu– retų veislių augalais, kuriuos jos dėdė, padedamas kartu su juo ilgus metus gyvenusio jos tėvo, surinko, prijaukino ir išpuoselėjo sodyboje.
Su augalais nuo mažens
Nedzveckai Kaišiadorių krašte įsikūrė dar 1936 metais ir, kaip dauguma, vertėsi žemės ūkiu. Tėvas mokėjo skiepyti, o vyresnysis brolis Vytautas augino daug įvairių augalų, tad, Konstantinas, būdamas smalsus berniukas, netruko perimti jų patirtį. Baigęs keturis mokyklos skyrius, Konstantinas jau buvo pasodinęs daugiau kaip 600 medelių.
„Selekcija dėdė susidomėjo gal prieš penkiasdešimt metų: tuometės gėlių draugijos pirmininko paskatintas pradėjo rinkti, auginti ir dauginti retas kardelių rūšis bei veisles – jie buvo itin paklausūs. Vėliau augino lelijas. Susirašinėjo su mokslininkais bemaž iš visos Sovietų Sąjungos, keitėsi sėklomis, daigais, sodinukais“, – pasakojo Vita.
Iš Altajaus atkeliavo dvidešimt pušų sodinukų, iš Mandžiūrijos – dailioji aktinidija, kurios uogos saldesnės ir gerokai didesnės nei Lietuvoje augančios margalapės, iš Tolimųjų Rytų – reti sausmedžiai, kurių kiekvienas norintis ir dabar gali įsigyti atvykęs į sodybą. Ilgainiui selekcininkas ėmė daug dėmesio skirti neįnoringiems spygliuočiams, nes jie visada atrodo puošniai, o darbo reikalauja mažai.
Sodybą nuo kelio skiriantis spygliuočių miškas pasodintas paties Konstantino. Jame, kaip ir pačioje sodyboje, gausu skirtingų rūšių eglių, pušų, kėnių, kadagių, aplink namus – skirtingų spalvų ir rūšių tujų, kazokinių kadagių, kukmedžių, pušų, maumedžių arboretumas.
Dvi vieno ąžuolo šakos
Vitai brangus kiekvienas sodybos kampelis, menantis Anapilin išėjusius tėtį ir dėdę. Gražiai kartu dirbusiems broliams Konstantinui ir Vytautui ji pastatė medinę skulptoriaus Genadijaus Mikulskio skulptūrą. Dvi rankas simbolizuojantys ąžuolo kamienai – dvi vieno tėvo atžalos, aukštai iškėlusios savo kūrybos simbolį – obuolį. Kiek įmanydama moteris ir toliau gražina sodybą. Šiais metais ketina iškasti tvenkinį, toliau tvarkyti apie sodybą augančius krūmynus, sodinti naujų medžių. O kad sodyba būtų gyva, klegėtų vaikų balsai, ji rengia edukacines programas. Ekskursijos po sodybą metu mokiniai mokosi pamilti ir pažinti augalus, vėliau jaukioje klėtelėje jie atlieka praktines užduotis, piešia, vaidina lėlių teatre. Šią žiemą buvusi mokytoja parengė viską, ko reikia pažintiniam paukščių takui. Keliaudami miškeliu vaikai sužinos, kaip atrodo jame gyvenantys paukščiai, išgirs, kaip jie čiulba.
Tapo ūkininke
V.Nedzveckaitė apgailestauja, kad dėdė neturėjo laiko ir nemėgo sėdėti prie užrašų, todėl prieš porą metų pradėjusi gyventi sodyboje nusprendė padirbėti su dėdės archyvais, apibendrinti ir susisteminti jo darbus. Ilgus metus dirbusi pedagoginį darbą, vadovavusi vienoje sostinės mokykloje dramos būreliui, moteris nelaiko savęs miestiete, nes visas vasaras, savaitgalius praleisdavo sodyboje, dirbdavo visus darbus.
Dabar ji įsijungė į ūkininkų gretas, tuo pradžiugindama vietos gyventojus, kurie puikiai žinojo ir gerbė abu brolius Nedzveckus. Erdviame ūkiniame pastate Vita laiko apie 10 avių, turi veislinį aviną. Ateityje bandą ketina didinti. Jei prieauglio neužteks, pirks tiek, kad būtų ne mažiau kaip dvidešimt avių. „Romanovo veislės avis pasirinkau dėl gero būdo ir todėl, kad yra nereiklios, palygint nedidelės, lengvai ėriuojasi. Šios veislės avytes rekomenduojama kergti pirmą sykį joms sulaukus bent 12 mėnesių amžiaus. Atsiveda 2–4 ėriukus. Tai bene visliausia avių veislė. Suaugę avinai sveria apie 70 kg, ėriavedės – apie 50 kg, 9 mėn. avinukai sveria apie 40 kg, o avytės – 35 kg“, – pasakojo Vita. Vasarą sodyboje po pievą vaikšto pulkelis juodųjų kalakutų. Moteriai labai gražu, kai jie nakčiai sutupia į medžius.
Augina braškių daigus
V.Nedzveckaitė save laiko meniškos sielos, tačiau racionaliu žmogumi. „Rašau knygeles vaikams, daug keliauju. Vasarą išgėrusi kavos einu pabendrauti su savo avelėmis. Man visiškai neįdomu, ką apie mane kalba kiti žmonės, svarbu, kad darau tai, ką manau esant reikalinga. Po ilgų darbo metų mokykloje pašlijo sveikata, tačiau persikėlusi gyventi į sodybą, supratau, kad svarbiausia yra gyventi darnoje su savimi ir gamta“, – sakė Vita.
Ji tikino, kad turint žemės galima tvarkytis taip, kad sodyba išlaikytų save. Prekyba dekoratyviaisiais augalais ne itin pelninga, tad moteris ėmė auginti braškių daigus. „Įsigijau labai gerų veislių daigų, pirkau pas patikimus augintojus, kad būtų neužkrėsti ligų. O kad jos nepatektų iš žemės, kurioje auga motininiai kerai, daigams neleidžiu leisti šaknų į žemę. Vos tik pradeda formuotis šaknelės, nukerpu daigus ir šaknydinu steriliose durpėse, šiltnamyje dėžutėse. Daigų būna daug, nes išskinu visus žiedus. Daigus imu tik iš pirmamečių braškių“, – aiškino V.Nedzveckaitė.
Didžiuliame šiltnamyje – dvi eilės vynuogių. Auga jos ir prie namo. Atsirinkti tinkamas vynuogių veisles padeda bičiulis Arūnas Adžgauskas.
Unikalūs augalai
Užsiimti visžalių augalų dauginimu Vita neketina, nes tai užima daug laiko, o ir konkuruoti su įvežtiniais lenkiškais ar olandiškais daug pigesniais jų sodinukais nėra prasmės. Daugins ji unikalius dėdės surinktus sausmedžius, į kaštoną panašius medžius – katalpas (Catalpa). „Katalpos medis yra mažesnis nei kaštonas, savo forma primena obelį, jo lapai dideli, gražios širdies formos, o žiedų kekės labai primena kaštonų žvakes, tik jos svyra žemyn.
Įspūdingai jis atrodo ir žiemą, nes iki pat pavasario kabo siauros, iki 40 cm ilgio ankštys, kuriose bręsta sėklos. Dėdė įrodė, kad šis medis puikiai tinka mūsų kraštui, nebijo užteršto oro, šalčio, o jei ir apšąla, labai greitai atsigauna. Per metus katalpa ūgteli net 70 cm“, – pasakojo moteris. Siūlo ji išbandyti ir dėdės sodyboje auginamus riešutmedžius. Jie kelių rūšių, tinka ten, kur daugiau vietos, nes išauga gana dideli.
Akivaizdus skirtumas
Išgarsinusių K. Nedzvecką arbūzų šiuo metų laiku lysvėse, aišku, nematyti, tačiau vasarai baigiantis Vita parodys, kaip atrodo tinkamai ir netinkamai auginami arbūzai. „Vienoje kelio pusėje sodinu ir prižiūriu taip, kaip reikia, kaip mokė dėdė, o kitoje – taip, kaip tai daro visi. Mat kartais atvažiuoja į sodybą pirkėjas ir priekaištauja, esą gal sėkla ne tokia buvusi ar dar kas, kad jam Nedzvecko arbūzai nedera, užauga tik kumščio dydžio. Neturėdavau, kaip paaiškinti.
Dabar paprašau pažiūrėti į vieną ir į kitą kelio pusę. Vienoje pūpso didžiuliai arbūzai, o kitoje – apgailėtinas vaizdas, nors buvo sėta ta pati sėkla“, – linksmai pasakojo moteris. Ji pabrėžė, kad arbūzai – šilumamėgiai augalai, tačiau dėdės sukurta veislė, kurią jie pavadino „Kiemintai“ pratekančio upelio garbei, puikiai pakenčia permainingas lietuviškas vasaras. Nė karto nebuvo taip, kad neužderėtų arbūzų derlius.
K.Nedzvecko išvestų arbūzų sėklų jau yra įsigijęs ne vienas naujoves darže mėgstantis sodininkas. Selekcininkas sudaigino ir sukryžmino keturias arbūzų rūšis: ‘Chersonskij‘, ‘Astrachanskij‘, ‘Novosibirskij rannij‘ ir ‘Ogoniok‘. Užderėjo labai dideli – iki 5–8 kg arbūzai. Vėliau, po Nepriklausomybės paskelbimo, jis gavo kanadietiškų arbūzų sėklų, kurias, sukryžminęs su turėtomis, užaugino kiek mažesnius, saldžius, iki 3–4 kg arbūzus.
