Nutirpus įšalui, lietuviai jau nuo seno kiekvieną pavasarį rinkdavo klevų syvus. Beržų sula pradedama rinkti kiek vėliau. Ji ne tokia saldi, tačiau jos gauti lengviau – Lietuvoje auga žymiai daugiau tvirtų, subrendusių beržo medžių, o klevai gana reti.
Klevų sula geriama šviežia, o beržų sultimis galima mėgaujamasi ir ilgiau: kad išsaugotų šį vertingą gėrimą, žmonės jį raugina. Tuomet kiek rūgštelėjusia ir „su burbuliukais“ sula galima gaivintis iki pat vasaros. Toks gėrimas kartais net pavadinamas „lietuvišku šampanu“.
Medžiai savo šaknimis iš žemės gelmių tiesiog susiurbia vertingas mineralines medžiagas, tad pavasario suloje yra kalio, magnio, mangano, geležies, kalcio, vario, cinko, natrio. Taip pat joje yra natūralių angliavandenių: klevų suloje būna apie 2–4, o beržų – apie 1–2 procentus cukraus. Vietoje vandens ar vaisių sulčių sulą gerti gali ir vaikai, ir susaugusieji.
Sula renkama medžio kamiene, nedideliame aukštyje pragręžus ne itin plačią, kelių centimetrų gylio skylutę ir joje įstačius latakėlį. Baigus varvinti sulą, skylutę reikia užkimšti medžio pleištu ir storai užtepti sodo tepalu ar derva, kad neįsimestų puvinys.
Beje, pagal sulos tekėjimą senoliai spėdavo netgi orus: sakoma, kad jei iš beržo teka daug sulos – bus lietinga vasara.
