Kultinis Hičkoko (Hitchcock) filmas “Psycho” (lietuviškai kažkodėl “Dušas”) giliai įsirėžė į britų sąmonę, pasąmonę ir buitį: įsirengdami vonios kambarį jie privengia kabančių polietileninių dušo užuolaidų. Daug mieliau įsitaiso stiklines ar plastmasines širmas.
Šnekamojoje anglų kalboje jau senokai įsitvirtinęs terminas “psycho-proof shower”. (Jei nematėte filmo - niekuo negaliu padėti. Paimkite ir pasižiūrėkite.)
Britai nelaiko savęs Europos dalimi. Europa jiems - kontinentas, užjūris. Giminiuojasi tik su Jungtinėmis Valstijomis - esą anglosaksišku pagrindu. (Iš tikrųjų tai motinos ir suaugusio vaiko sindromas. Vadinamąjį “vaiką”, kuris jau seniai valdo pasaulį, perdėtas “motinos” rūpinimasis akivaizdžiai užknisa, o “motinai” visur norisi dalyvauti kartu.) Pavyzdžiui, visus kino filmus britai skirsto į: filmus ir užsienietiškus (foreign) filmus. Pirmajai daliai priklauso visi “savi”, t.y. amerikietiški ir vienas kitas angliškas filmai, antrajai daliai - Prancūzijos kinas. (Jei vaikinas siūlo merginai: gal einam pažiūrėti užsienietiško filmo - suprask, kad nori pasirodyti šiek tiek praprusęs, inteligentiškas ir romantiškas.)
O pačių prancūzų anglai nemėgsta. Kaip ir visų europiečių. Skandinavų - nes esą jie kvaili. Belgų ir olandų - nes nuobodūs. Italų - nes garsiai rėkia. Vokiečių - dėl visiems žinomų priežasčių ir dar dėl to, kad amžinai pralošia jiems futbolą. Prancūzų - patys nežino kodėl. Prancūzus tiesiog niekina. Šaiposi iš jų kiekviena pasitaikiusia proga - per radiją, televiziją ir spaudoje. Prancūzams, o kartu ir visiems europiečiams turi specialų terminą - “bloody continentals”, išreiškiantį daugiausiai pasipiktinimą puritoniško kuklumo ir gėdos neturėjimu (kuris neva pasireiškia nuogo kūno demonstravimu paplūdimiuose, baseinuose, pirtyse ir kitur).
O man prancūzai patinka. Per šventes nusprendžiu, kad iš apmirusio Londono geriausia būtų evakuotis anapus Lamanšo (kurį anglai - visai ne keista - vadina “Anglų kanalu”) - į Kontinentą. (Keltas iš Portsmuto į St. Malo - 52 svarai į abi puses.)
Apsistoju Bretanėje pas bičiulį prancūzą, kurio buvau nemačiusi ir negirdėjusi lygiai dešimt metų. Neturiu jokių garantijų ar įrodymų, kad per tą laiką jis neišprotėjo ar neuždarė senos mamytės į sandėliuką (žr. Hičkoko “Dušą”), bet ką darysi - tenka rizikuoti.
Pasistatęs namą. Gyvena vienas. M-hmm... Pirmą vakarą žiūriu - vonioje nėra durų. (Į vonią patenki tiesiai iš virtuvės-valgomojo.) Nėra ir dušo užuolaidos. Bet gal ir gerai - labai psycho-proof. Antrą vakarą pastebiu, kad nors vonioje nėra nei užuolaidos, nei durų, užtat yra langas, kuris išeina tiesiai į svetainę. Trečią vakarą pastebiu, kad virtuvėje, tiesiai priešais vonios duris, kurių nėra - langas, kuris išeina tiesiai į gatvę. Pasirodo, prausiausi ne tik namo, bet ir viso kaimo akivaizdoje. Ar tai vis dar psycho-proof? Greičiau atvirkščiai.
Pasiskundžiu šeimininkui. Jo nuomone - tai mano kompleksai. Bloody continentals. Ketvirtą vakarą nesiprausiu. Penktą vakarą išvažiuoju.
