Likus dviems mėnesiams iki Širako ir Šrioderio saulės parvežimo, vykstu aplankyti brangaus draugo Herkaus Kunčiaus. Savaitgaliui. Galiu jį aplankyti tik todėl, kad jis šiuo metu Vokietijoje. Į Lietuvą savaitgaliui nepriskraidysi. O šita kelionė kainuoja tiek, kiek užsidirbu kaip juodadarbė per dvi dienas.
Gerai, tegul parveža tą "saulę", jeigu tik galėsime kaip žmonės skraidyti vieni pas kitus iš Lietuvos į bet kurią Europos šalį ir iš Europos į Lietuvą. Būsime ir mes europiečiai. Antraeiliais, bet vis tiek nebe azijatais. Čia, Anglijoje, dauguma žmonių vis dar mano, kad Lietuva yra Azijoje. Jeigu manote, kad per 13 metų kažkas mūsų atžvilgiu pasikeitė, tai nemanykite. Nepasikeitė.
Bet kaip tik dėl to aš, įteikdama savo lietuvišką pasą oro uosto kontrolei, jaučiu kažkokį sadomazochistinį malonumą (ar tokį jautė Majakovskis su savo sovietiniu pasu?). Bilieto registravimas ir paso kontrolė visada vyksta identiškai: "Koks čia dabar pasas? Gyvenime tokio nemačiau. O kur viza?" - "Man nereikia vizos." - "Džeine, Džeine, ateik greičiau, man reikia tavo pagalbos! Koks čia pasas? Ar jai reikia vizos?" - "Nežinau, negaliu tiksliai pasakyti, bet gal ir nereikia". Ir taip toliau. Man patinka suteikti jiems rūpesčių. Tegul pasinervina, jei nesugeba paruošti namų darbų. Laikas būtų jiems šio to pramokti, sužinoti, kas naujo - bent jau Europoje.
Atskrendu į Dievo šiek tiek primirštą Vokietijos miestelį Liubeką. Oro uostas mažutis - mažesnis už Vilniaus. Aplinkui gausiai mėšlu patręštus laukus išduoda jų aromatas. Prie pasų kontrolės vėl tas pats: "Kiek laiko būsite Vokietijoje?" - "Dvi dienas" - "Dvi dienas? Tikrai?" - "Tikrai" - "Atgal skrisite iš šito oro uosto?" - "Taip, žinoma" - "Na, pažiūrėsim, pamatysim..." Aiškiai netiki, kad nežadu pasilikti jų brangiojoje Vokietijoje.
Bet vis dėlto reikia pripažinti, kad Vokietija daro pastangas supažindinti savo liaudį su naujai įstosiančiomis į Europą. Per tas dvi dienas spėju pamatyti per televiziją gal valandos laidą apie Estiją: na, trispalvės iškėlimas, Baltijos kelias ir taip toliau. Žinoma, su Herkumi nepraleidžiam progos šiek tiek ir pasipiktinti: kodėl apie Estiją?! Kai mes kovojom už laisvę, estai vilkosi uodegoje kaip į kelnes prisidėję!
Bet vis tiek gerai, nors ir apie estus. O štai Anglijoje viskas, ką probėgšmais pamatau laikraščiuose šituo klausimu, tai kvaili straipsneliai (ir net su diagramomis!) apie tai, kad iš visos Europos Lietuvoje yra didžiausias sergančių AIDS ir narkomanų, vartojančių heroiną, skaičius (ar procentas?), ir kad visi šitie ką tik minėtieji netrukus užplūs vargšę Angliją - ir ką tada darysim?
O vakar važiuoju traukiniu ir žiūriu: žmogus skaito laikraštį, kuris vadinasi "Europietis" - lietuviškai! Dieve... Iš pradžių net netikiu savo akimis - iš kur tokį ištraukė čia Londone? O pirmo puslapio kampe - mėlynas plotelis apvestas geltonomis žvaigždėmis ir parašyta: liko 49 dienos. Net nežinau, ar čia juoktis, ar verkti.
Bet išlipusi iš traukinio greitai nusiraminu - į rankas man įbruka spalvotą reklaminį "atsišaukimą", kuriame nupieštas pinigų maišas su keliomis išbyrėjusiomis monetomis, o viršuje vingiuotomis geltonomis raidėmis, metančiomis juodą šešėlį, parašyta (jau angliškai): "SHOW ME THE MONEY" ("Parodyk man pinigus"). Ir toliau: "Didžiausias Europos plėtros projektas - nepraleistina proga. Pasiruošk užsidirbti iš vienintelio tokio įvykio Europos istorijoje. Nemokamai vaizdajuostei gauti skambink... arba rašyk [email protected]". Kitoje lapelio pusėje surašyta eilė "sparnuotų" frazių: "Ar žinai, kaip atrodys kitas tavo milijonas, kai jis pasibels į tavo duris?" bei: "Galimybės nepradingsta, jomis tiesiog pasinaudoja kiti" ir pati geriausia: "Turtingi kuria tinklus; visi kiti tiesiog ieško darbo".
Žmonės ruošiasi mus sutikti. Kaip miela.
