„Patyčių mūsų laikais nebūdavo, na, pasišaipydavome vieni iš kitų, bet tokio pykčio, koks sklinda dabar tikrai nejautėme“, - sako Airijoje, Anglijoje ir Lietuvoje mokinių turinti Daina.
Pašaipų paauglystėje, žinoma, ir ji pati neišvengė, dėl jų, o ir dėl paprastų mergaitiškų nesutarimų – su manimi draugauja, o su manimi – ne, tekdavo ir ašarą išlieti. „Buvau verksnė, verkdavau, kai nepasisekdavo, kai nesutardavau su draugais, man žmonės visada buvo svarbu. Nuo pat mažų dienų buvau aktyvi mergaitė, lankiau milijoną būrelių – pradedant dainavimu ir baigiant fechtavimusi, - pasakoja. – Vėliau stalo tenisą, špagas mečiau, liko tik muzika, dainavimas, iki pat mokyklos pabaigos dar garsindavau filmus tuometinėje Lietuvos kino studijoje – daug sovietmečio animacinių filmų personažų kalba, dainuoja mano balsu“.
Prisiminusi savo vaikystės išdaigas, dainininkė niekuomet neteisia savo mokinių. „Na, nevalgo saldumynų, tik pamanykit! O mes ką darydavome vaikystėje?“, - šypsosi ir pasakoja istoriją apie tai, kaip dešimties vieną naktį Giruliuose prie jūros išsivedė visą būrį mergaičių. Naktis buvo tamsi, jos nuklydo kiek tolėliau nuo stovyklos. Staiga girdi rusiškai: „Stot, kas eina?“ Iš tamsos išnėrę ginkluoti pasieniečiai mergaites visu būriu nuvarė į stovyklą ir atidavė vadovams. „Matyt, bijojo, kad jūra iki Švedijos nenuplauktume“, - juokiasi.
Giruliuose, pionierių stovykloje vykdavo ne tik naktiniai pasivaikščiojimai, kartais mergaitės duris užremdavo šluota. Kai vadovai jas atidarydavo, šluota kaukštelėdavo tiesiai jiems į kaktą. Arba kita istorija: „Vieną kartą iš netoliese esančių pievų atsivedėme veršiuką. Pririšome jį prie vienų vadovų kambario duri ir prie kitų. Ryte jie tas duris bando atidaryti, veršiukas bliauna, o mums be proto juokinga“, - pasakoja atlikėja .
Daina tikisi, kad jos vaikystės pokštų šiandieniai jos mokiniai nekartos. O jei ir pabandytų, tai tokios nekaltos išdaigos jai sukeltų daugiau juoko nei pykčio.
