Aktyvųjį kariuomenės rezervą siūloma formuoti iš kariniuose vienetuose esančių karių savanorių ir privalomumo pagrindu į rezervą įtraukiamų atsargos karių - atlikusių privalomąją pradinę karo, karių savanorių, profesinę karo, kariūnų tarnybą.
Tikslų kariuomenės aktyviojo rezervo poreikį nustatys valstybės gynybos poreikiai, o finansiniai pajėgumai lems, kiek aktyvusis rezervas bus sukomplektuotas ir aprūpintas.
Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės patvirtintoje naujoje kariuomenės personalo rezervo koncepcijoje daugiausia dėmesio ir skiriama Lietuvos kariuomenės aktyviojo rezervo formavimui ir rengimui aptarti.
Individualųjį rezervą turėtų sudaryti atsargos karių individualusis rezervas, kariniams vienetams nepriklausantys atsargos kariai ir kiti karo prievolininkai, neįgiję karinio parengimo. Šio rezervo paskirtis - užtikrinti reguliariųjų, Krašto apsaugo savanorių pajėgų ir rezervo vienetų personalo nuostolių atkūrimą karo metu. Individualųjį rezervą planuojama naudoti tik esant karo padėčiai ir paskelbus mobilizaciją, aktyvųjį rezervą - ir taikos metu, pavyzdžiui, tarptautinėse operacijose, tačiau tik savanoriškumo pagrindu.
Koncepcijoje taip pat aptariamas poreikis turėti civilių specialistų, kurių specifinių įgūdžių, žinių gali prisireikti kariuomenei operacijų metu, rezervą. Tačiau šis rezervas atskiros grupės kariuomenės atsargos karo prievolininkų rezerve nesudarytų, mobilizacijos metu šis rezervas būtų mobilizuojamas bendra tvarka.
Krašto apsaugos ministrės teigimu, šalies gynyba negali remtis vien tik reguliariąja kariuomene, todėl yra svarbu užtikrinti reikiamą skaičių piliečių, tinkamai parengtų ginti savo šalį.
Atsižvelgiant į valstybės gynybos poreikių prielaidas parengta koncepcija nustato pagrindines gaires, kaip kariuomenės rezervas turi būti formuojamas ir struktūrizuojamas, kokius uždavinius turėtų vykdyti. Kartu įvertinta esama padėtis, kiek yra parengtų valstybės gynybai karo prievolininkų ir jų kitimo tendencijos.
Patvirtinus koncepciją bus parengtas jos įgyvendinimo priemonių planas, nustatysiantis konkrečias priemones, kurios reikalingos koncepcijoje išdėstytoms nuostatoms įgyvendinti.
