Įsivaizduoju, karaliaus dvaro spindesys. Karalius Saulė. Galia, nei jei ir ne dieviškos kilmės, mėgo dėtis tokia esanti – švytėjo, nepaliesta skurdo, nepritekliaus, rutinos, buities. Marija Antuanetė, sužinojusi, kad badaujantys valstiečiai neturi duonos, nustebo – kodėl jie nevalgo pyragaičių...? Evita Peron, švysčiodama prabangiais aprėdais, mėtė varguoliams smulkius niekingus banknotus.
Nieko nauja po saule. Tokia jau žmogaus prigimtis. Politikai pozuoja, žurnalų puslapiuose ir TV ekrane cirkuliuoja jų atvaizdai – kruopščiai parinkti scenos rekvizitai, išmoktos veido išraiškos, surežisuoti dialogai. Geri, paklusnūs vaikai. Ištikimos, protingos žmonos. (Kaip rašė Ervingas Goffmanas – įspūdžio valdymas, dramaturginis efektas). Tiesa, kartais persistengiama. Galima pagalvot, kad, kaip viename holivudiniame filme, net jų šunys tvarkingai šlapinasi tualete, ir po to nepamiršta nuleist unitazo dangčio.
Žmogus – emocionali būtybė. Ir nereikia čia man prikaišioti Habermaso (nelaimingi Apšvietos vaikai, tikėję išlaisvintu, nuo emocijų ir instinktų apvalytu racionalumu - viešoji erdvė, racionalus komunikacinis veiksmas, ideali kalbos situacija...).. Kalbos situacija niekada nebūna ideali, nes pati kalba nėra ideali. Ji netobula, šališka, neobjektyvi – ji „įrėmina“, apriboja mūsų sąmonę, įspraudžia mūsų mąstymą į tam tikras išankstines kategorijas. Tiesa pasiklysta tarp žodžių, reikšmių, tarp eilučių - slipping signifyer. Nėra nieko anapus teksto, yra tik kalbiniai žaidimai, ir juose beviltiškai pasiklydusi tiesa.
Vėlyvoji, refleksyvioji modernybė. Išsaistyta, atskirta laikas ir erdvė. Pasaulis pavirtęs globaliu kaimu. Media agresyviai atakuoja – kėsinasi tapti vieninteliu ir nepakeičiamu tarpininku tarp subjekto ir tikrovės. Media rezga nesibaigiančias tikrovės interpretacijas, žaidžia žmonių emocijomis. Media žino – sex sells. O tikrovė? Tikrovė tyli. Tikrovė, pasak Baudrillard'o, nesipriešindama priima ir patvirtina visas hipotezes, tikrovė yra kalė.
Ženklų ir vaizdinių ekonomikoje signifikatas ir signifikantas draugiškai atsisveikina, kaip Kylie Minogue ir Olivier Martinezas, - su visa pagarba, be pykčio, paspaudžia vienas kitam rankas ir patraukia kas sau. Gal buvo nepakeliui, gal charakteriai nesutapo. Nebelieka ryšio tarp atvaizdo ir realybės, simuliacija rašo mirties nuosprendį bet kokiai referencijai. Tikrovė darosi nereikšminga, o tiesa nebesvarbi - juk daug svarbesni už žmones, yra „teisingi“ jų atvaizdai ir „teisingi“ interviu TV ir kokiam nors žurnale. Simuliakrai.
Visai kaip Baudrillard'o teorijoje Disneylandas, Lietuvoje postmodernią būtį apibendrintai išreiškia valdžios Olimpas - idealus komplikuotos simulacrum tvarkos modelis su plėšikais, pionieriais ir the future world. Ir čia, kaip ir Disneilende, „mases, be abejo, daugiausia patraukia socialinis mikrokosmosas, galimybė patirti į religinę ekstazę panašų malonumą, pamatyti puikiai surežisuotą miniatiūrinę visuomenę (Ameriką) su savo pačių vargais ir džiaugsmais.” .
Nes čia yra visko, ko reikia: ir meilės, ir klastos (aliuzija į F.Šilerio „Klasta ir Meilė“), kovos, godumo, intrigų, skausmo, išdavysčių, ištikimybės, pralaimėjimo ir kančios. Šiame šou nieko nėra neįmanoma – netikėtai atsiradęs viešbutis net ir po vidurnakčio nedingsta, Pelenė susituokia su princu, gyvena laimingai ir ilgai. Politinis šou niekada nesibaigia, jis žada vis naujas intrigas ir netikėtus siužeto posūkius, čia nereikia pirkti brangių bilietų (ech, ne visi juk gali nuvažiuot į Londoną pasiklausyti miuziklo „Katės“ ar „Plaukai“).
Ir kam tie miuziklai, kam tas Brodvėjus, jei yra politika – valstybės veikėjai, kaip kompensaciją už nesklandumus kitose srityse, savo rinkėjams atsilygina puikiausiu šou. Konstitucinio teismo pirmininkas, greta Egmonto Bžesko, renkamas seksualiausi metų vyru, Seimo narys laidoje „Nomeda“ susitinka su dviem jį įsimylėjusiom paauglėm, pageidaujančiom jo spermos, Algirdas ir Viktoras, siekdami pavergti rinkėjų širdis, ima į rankas mikrofoną ir / arba gitarą... Artūras bene geriausiai jaučiasi virtualioje erdvėje. (Tą rytą, jis neva šoko su žmona pagal Franko Sinatros muziką. Nors kas ten žino – gal buvo kaip per „Amerikietiškas grožybes“). Į savivaldybių tarybas pretenduoja viešu seksu su Raudona pagarsėjęs Psichas, Lietuvos Tarzanas, reziduojantis Ignalinos miškuose, „Nosyje“ radiatoriumi grojęs Vižas, naują sporto šaką, lovos bušido, propaguojanti Liveta.
Pramogų pasaulis kėsinasi į politikos pasaulį. Politikos pasaulis bando gyventi pagal pramogų verslo taisykles. Socdemai siūlo atspėt jų sąrašo numerį ir laimėt viešnagę pas Algirdą ir Kristiną, lietuviškuosius Romeo ir Džiuljetą (panašiai kaip „gerk Coca Cola ir laimėk kelionę pas Britney Spears“. Žiūrėk po kamšteliu.) Anot LSDP Informacijos centro direktorės Sigitos Stankevičiūtės, tokį konkursą ir prizą sumanė reklamos agentūra. „Tai yra linksmas žaidimas, kuriuo norima prieš rinkimus pakelti žmonių nuotaiką ir visiškai nekalbėti apie pačius rinkimus“, - sakė ji. Sigita, ko gera, nė pati neįtaria, kiek daug tuo buvo pasakyta.
Sakysit, o kur gi čia politika...? Politika ir yra besitęsiantis galios šou. Kupinas įtampos, žavesio, seksualumo – juk galia, kaip sakė Kisindžeris, yra stipriausias afrodiziakas. Slapta, latentinė, simbolinė politikos funkcija - ji užtikrina tęstinumo ir bendrumo jausmą, parūpina kasdieninių kalbų, įprastinio dvasinio peno – „duonos mūsų kasdieninės“, perfrazuojant bene žymiausią pasaulio knygą.
Įsivaizduojamos bendruomenės, rašė Benediktas Andersonas - milijonai individų rytais atlieka tą patį ritualą, atsiverčia tą patį „New York Times“. Lietuvoje šią funkciją atlieka Puikusis Politikos Šou. Tie, kurie pateko į šitą šou, išgarsėja, pradeda naują, geresnį gyvenimą. (Tiesą sakant, tai ir yra tikrasis „Dangus“). Tie, kurie žiūri, - atpažįsta save pačius, savo pačių gyvenimus, su silpnybėmis, pergalėmis, paklydimais, pralaimėjimais ir intrigomis. O tuos, kurie neatitinka mūsų lūkesčių formato – sodina ant „karštosios kėdės“ ir išbalsuoja.
Kartais visa politika man atrodo kaip groteskiškas, radikalus performansas, vertas garbingų Gugenheimo muziejaus salių arba Whitney bienalės.... Ir dar – noriu prisipažinti, kad aš su tavim, Vladimirai, deja, nesutinku....
