Rūta Klišytė
Nesuklysiu šį žmogų pavadinusi diplomuotu ekonomistu, žurnalistu, TV laidų vedėju, vertėju, sportinio pokerio lošėju, rašytoju, knygos pardavėju, teniso žaidėju... Sakote, per riebu vienam jaunam vyrui, vedusiam ir turinčiam vaikų? Galbūt, jei tik šis nebūtų Andrius Tapinas.
Tiesa, Andrius nėra prisiekęs nė vienai iš minėtų profesijų, nė vienai aistrai nėra pardavęs dūšios, tačiau jam velniškai, tiesiog pavydėtinai sekasi. Kai kuriose srityse – žurnalistikos, sportinio pokerio, bestselerių rašymo bei pardavimo – jis jau pasiekė net profesionalams sunkiai įkabinamas aukštumas. Tačiau kaip dieną aišku, kad Kaikario tipo verslininku ar partiniu politiku A.Tapinas niekada netaps: per daug jame individualizmo ir patriotizmo. O juk jis laiko save pinigų kartos atstovu – kartos, kurią būtent dėl tų pinigų laikome veik prarasta. Ar čia sueina galai? Pakamantinėkime patį Andrių.
Žaidžia pokerį ir literatūrą
Andriau, esate vilkiškai nukalbintas žurnalistų po knygų mugės, kur jūsų romanas „Vilko valanda“ laimėjo geriausios metų knygos vardą ir buvo pasmerktas populiarumui. Neskaičiau šio storo nuotykių fantastikos romano, tad susiturėsiu nuo liaupsių. Kol kas akivaizdu tik viena: esate talentingas ne tik sportinio pokerio lošėjas. Lošiate literatūrą, ir kol kas jums fantastiškai sekasi. Ar „Vilko valanda“ bus skaitoma ir po 50 metų, parodys laikas. Bet šiandien ji pelnė Patriotų premiją jaunimo literatūros bare, ir tai labai svarbu. Iš kur jumyse tas patriotizmas?
Esu sutrikęs dėl tokio klausimo. Patriotiškumas man – natūrali būsena, tas pats, kaip ir kvėpuoti. Ir mano aplinkoje – šeimos, giminės, bičiulių rate – labai daug savo šalį, valstybę, vėliavą gerbiančių žmonių. Taigi nesu kažkuo ypatingas, galbūt tik labiau matomas. Esu tik vienas iš daugelio, kažką darančių dėl valstybės. Jokiu būdu nesureikšminu savo indėlio.
Tačiau gana Lietuvoje ir virtuvinių patriotų, kurie drąsūs tik namie, o viešumoje – bailūs konformistai. Gal tai pareina nuo šeimos? Barackas Obama, sako, demokratines vertybes įsiurbė su motinos pienu. Jūsų motina Violeta Tapinienė – garsi lietuvių kalbos mokytoja, moksleivių teatro vadovė, pastačiusi apie 100 spektaklių, tėvas Laimonas Tapinas – žinomas žurnalistas, rašytojas.
Galbūt iš dalies tai lėmė šeima, mano tėvų, senelių laikysena. Nuo pat vaikystės jutau mūsų šeimoje, giminės rate tvyrantį laisvės trokšimą, jos laukimą. Mano mama ir seneliai nukentėjo nuo sovietų režimo, senelis buvo priverstas trauktis iš Lietuvos, o močiutė su mama, grįžusios iš tremties, turėjo slapstytis, buvo persekiojamos, gyveno svetima pavarde. Tačiau tikėjo, kad ateis laikas, kai Lietuva vėl bus nepriklausoma. Tie stiprūs potyriai išliko, nors mokiausi ir sovietinėje mokykloje, buvau pionierius ir man netgi patiko tie pionieriški žygio ir dainos konkursai. Tik 5 klasėje su mokytojų pagalba ėmiau suvokti, kas yra Nepriklausomybė, Sąjūdis. Žinoma, ir tada buvo tokių, kurie savus ir svetimus vaikus mokė: „Nesikiškit, neišsišokit!“ O aš vaikystėje į Sąjūdžio mitingus vaikščiojau kartu su tėvais.
Pagarba kaip atsvara
Natūraliai ramia veido išraiška eteryje kalbinate ir tuos, kuriems galbūt gatvėje rankos nepaduotumėte. Retas žurnalistas demonstruoja tokią objektyvią laikyseną. Kaip ją išlaikote?
Įsispyręs į pagarbą žodžio laisvei ir kiekvieno teisei pasisakyti. Tai – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė, ir aš ją gerbiu. Mano, kaip žurnalisto, darbas – skleisti žinias, tačiau nesu vien tik žinių skleidimo įrankis. Žinias galiu ir formuoti, suprasdamas, kaip tai svarbu mūsų valstybės ateičiai. Tai – ne tik mano darbas televizijoje: ir socialinė žiniasklaida šiandien teikia didelių galimybių.
Esu įsitikinęs, kad tavo nuomonė yra tiek pat vertinga, kiek ir mano, ir turi būti išgirsta. Žinoma, jei neperžengi ribos, už kurios tavo laisvė ima kėsintis į manąją, arba jei tavo nuomonė virsta šmeižtu, tautinės ar kitokios neapykantos kurstymu.
To mūsų visuomenėje gana. Jaunimas žygiuoja gatvėmis su šūkiais „Lietuva lietuviams!“, vyresni piliečiai Marijos žemę siekia aptverti tvora nuo užsieniečių...
Tautinių ir kitokių ekstremistų balsai rodo tam tikrą mūsų visuomenės brandos lygį. Tarp jaunimo yra ir kraštutinių ekstremistų, ir nuosaikiųjų, yra ir abejingų. Beveik pasiekėme tokią stadiją, kai pajėgiame įsiklausyti į visokias nuomones. Užuot stengdamiesi užčiaupti ar perrėkti kitaip manančiuosius, jau diskutuojame ramia argumentų kalba. O žygiuoti gatvėmis visi turime teisę, jei tik nepažeidžiame įstatymų.
Tačiau interneto anonimai vengia viešumo ir dergia Lietuvą tupėdami komentarų krūmuose.
O man smagu, kad mano socialinių tinklų bičiuliai yra aktyvesni ir galbūt bus kantresni už tuos tupinčiuosius krūmuose. Socialinė žiniasklaida pirmiausia yra dalijimasis, bet ne tik kačiukų ir šuniukų paveikslėliais. Tai gali būti ir patriotinės akcijos, siekis atverti akis kitam. Akivaizdu, kad įvairių tautybių Lietuvos piliečių priešprieša yra dirbtinai skatinama, mus tyčia bando suskaldyti, supjudyti. Siekiu parodyti, kad yra tyčinių skaldytojų, bet yra ir priemonių, kaip su jais tvarkytis.
Akcija interneto arklidėse
Siekiate išvalyti propagandinį purvą, socialinėje erdvėje pilamą ant mūsų valstybės? Raginate ir kitus prisijungti prie šios talkos?
Taip, nes turiu privilegiją, savo paties užsidirbtą, – didelį būrį sekėjų socialiniuose tinkluose. Ir tai labai keista, juk nesu nei humoristas, nei populiarus muzikantas.
Bet ar verta kuopti tas interneto arklides? Pusdievio Heraklio žygis, ne žmogaus. Tas pats, kas gramdyti vandalų apdergtas, aprašinėtas sienas.
O kodėl gi jų nenuvalius? Gal vandalas pavargs terlioti supratęs, kad yra atkaklesnių už jį? Gal pasirodysime aktyvesni, kantresni už kurstytojus? Jei žmogus šiandien padaro tik vieną veiksmą kompiuterio pele – paspaudžia mygtuką „dalytis“ ties jam patikusia žinia, galbūt rytoj jis jau pats atpažins kurstytojišką propagandą, o dar vėliau taps ir politiškai aktyvus. Pastebėjau ir propagandistų stovykloje kylantį nerimą. Pirma jie šaipėsi, po to bandė grasinti, o dabar blaškosi, nes nežino, ko laukti. Mūsų kelias patriotiškumo ir bendro labo link yra laipsniškas. Vis dėlto artėjame prie valstybių, kuriose visuomenės interesas tinkamai ginamas.
Tapęs politiku galėtumėte dar daugiau. Ar nuo politikos atsižegnojate?
Niekada nesakau niekada. Tačiau tam, kad galėčiau veikti, man nereikia rinkėjų balsų. Jau patyriau, kad žmonės tavimi tiki labiau, kai mato, kad neturi jokių slaptų užmačių.
Manote, mūsų politikai šia prasme pažeidžiami?
Politikui gerokai sunkiau būti teisingai suprastam. Tai rodo ir Remigijaus Šimašiaus pavyzdys, kuris kartu su kitais Liberalų sąjūdžio lyderiais užsirašė į Šaulių sąjungą. Vieni tai sveikino, o kiti matė tik ketinimą pasirodyti prieš rinkimus. Geri politikų ketinimai dažnai vertinami įtariai.
Optimistinės prognozės
Per radiją sakėte, kad domitės ir medicina, chirurgija. Ar tik juokavote sakydamas, kad ketinate įgyti chirurgo licenciją?
Juokavau, žinoma! Ir dėl mėginimo laimėti geriausio chirurgo titulą. Tikrai nemenkinu, priešingai, labai gerbiu mediko profesiją.
Bet kol kas nedidelės jūsų atliktos tautos kūno operacijos, panašu, sėkmingos.
Iš tikrųjų Lietuva – vis dar serganti valstybė. Tik jos liga nėra nepagydoma ar mirtina. Po truputį gyjame ir stiprėjame... Sakote, kad ir šiuo atveju nepasitikite valdiška medicina? Kodėl gi: padės ir valdiška, jei tik teisingai diagnozuos ir priims teisingus sprendimus. Nenorėkime stebuklingai pasveikti per 25 metus: valstybei tai – per trumpas gijimo laikas. Naivu tikėtis tokio demokratijos lygio, kokį kitos valstybės pasiekė per 300 metų. Visiškai tikėtina, kad pas mus ilgainiui bus daugiau demokratijos ir daugiau žodžio laisvės nei JAV.
Na, čia jau mostelėjote. Kaip jaunam chirurgui labai jau drąsios prognozės... Andriau, ar iš tikrųjų jums, tarsi Hipokrato pašauktam gydytojui, nerūpi pinigai?
Klystate, pinigais aš labai domiuosi! Tikrai neturiu to lietuviams būdingo mandražo – gėdytis pasakyti savo kainą, kai tau siūlo darbą, projektą ar pareigas. Čia esu labai pragmatiškas. Tačiau dirbu arba už savo paskelbtą kainą, arba nemokamai... Dažniausiai dirbu ne dėl pinigų: šie ateina paskui, paskui mano įdirbį ar vardą. Ir šioje srityje mes dar tik mokomės garbingai užsidirbti ir neatiduoti savo pinigų sukčiams.