Maskva, Tbilisis – miestai, kuriems pastaruoju metu kuria, projektinius pasiūlymus teikia kaunietis architektas Virginijus Juozaitis – daugybės Lietuvos viešbučių, prekybos įmonių, sporto kompleksų, visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų projektų autorius. Pokalbis su architektu apie skirtumus tarp Maskvos, Tbilisio ir Kauno.
– Sakoma, statybos puikiausiai gali parodyti, ar ekonomika jau plėtojasi ar dar ties dugnu stovi. Tai kokia šiuo požiūriu yra reali padėtis, kaip tai jaučia architektai?
– Versle padėtis po truputį gerėja. Manyčiau, krizė buvo naudinga bent tuo, kad atsisijojo pseudoverslininkai, palikdami daugiau erdvės tikriems talentams. Atsiranda daugybė įdomių projektų, bet... viskas sustoja, kai atsimuša į valdžios statomus barjerus.
Atrodo, bėgioji per visokias institucijas, kabinetus, derini, sudėlioji įsipareigojimus, sutartis, santykius, bet staiga perkūnas iš giedro dangaus: keičiamas Statybų įstatymas. Aš nesakau, kad jis netaisytinas, tačiau praktika rodo: vos praeina Seimo rinkimai, tuoj prasideda įstatymo „tobulinimas".
Daugybė projektų dirbtinai stabdomi. Gal iš baimės, gal iš nekompetencijos, gal iš šantažo „duok, nes mano parašas kainuoja".
– Negi Gruzijoje kitaip?
– Ten valdžia stengiasi verslui visas laisves užtikrinti, kad tik jis plėstųsi, daugiau mokesčių sumokėtų, nes iš jų ir valdžia išsilaiko. Verslas skatina visų sektorių plėtrą ir pačios valstybės kilimą.
Žinoma, nesunku pastebėti, kad ta šalis jaučia daug nepriteklių, neturi, deja, iš ko daryti investicijų, bet po truputį jau atsigauna. Ir labai ryžtingai tvarkosi su sava biurokratija. Pavyzdžiui, gruzinai vienu mostu korumpuotą policiją pakeitė naujais, jaunais žmonėmis, kurie, norisi tikėti, atsparesni korupcijos virusui.
O pas mus koks verslo fonas? Politikų intrigos, ambicijos, nežabota korupcija. Ką, tarkim, patyręs architektas turėtų pasakyti jaunam kolegai, kai už projekto suderinimą iš jo tiesiai prašoma pinigų? Ir nemažų pinigų, valdininkai nurodo konkrečias sumas.
Valdžia įpratina žmogų viską daryti nelegaliai. Tarsi nėra įstatymų, kurie turi nulemti sprendimus. Lemia pažintys, gebėjimai “prieiti", “susitarti".
– O Maskva kuo sudomino, gerai apmokamais užsakymais?
– Neminėsiu, kiek už darbą ten gaunu, tik galiu pasakyti, kad neįstengčiau buto kur nors Lietuvos pajūryje už tuos pinigus nusipirkti. Bet, žinau, tie mano kolegos, kur valdžioje čia pat, namie, sukasi, bent po keletą butų nusiperka “iš algos". Taigi Maskva vilioja kūrybinės raiškos galimybėmis ir beatodairišku projektų įgyvendinimu. Ką nubraižai – tą pastato. Ir gan kokybiškai. Be to, derinimų–suderinimų tiek nereikia kiek Lietuvoje. Pagarba architektui didžiulė. Tuo užsakymai Maskvoje ir skiriasi nuo Lietuvos realybės.
Birutė MAČIENĖ
