Žiemą keliai padengti sniegu, ledu arba vandens sluoksniu, todėl vairuotojo klaidos tikimybė smarkiai padidėja. Ir ne vien todėl, kad žmonės ne visada yra įdėmūs, neatidžiai seka kintančias oro sąlygas ar jiems stinga vairavimo įgūdžių, arba dėl to, kad dauguma jų, nors ir žino, kad tai sukelia pavojų, yra linkę užsiiminėti pašaliniais darbas.
Visi minėti faktoriai svarbūs, bet greta jų dar yra vairuotojo elgesys kritinėje situacijoje. Kaip nepasiduoti panikai, kuomet situacija tampa nekontroliuojama? Kaip elgtis tuomet, kai supranti, kad avarija jau neišvengiama? Kokį poveikį žmogaus psichologijai gali padaryti patirta avarija? Ieškodami atsakymų į šiuos ir kitus klausimų bendravome su lenktynininkais, ekstremalaus vairavimo instruktoriais ir psichologais.
Svarbiausia – nepaleisti iš rankų vairo
Kasdieninėje situacijoje, visų pirma, patariama stengtis suvaldyti automobilį ir išvengti avarijos, bet, kaip pažymėjo kalbinti lenktynininkai, vairuotojai linkę pernelyg anksti pasiduoti ir palikti transporto priemonę nevaldomą. „Moterys griebiasi už galvos ir užsimerkia, po to jos jau tik atsiduoda likimui. Profesionalus vairuotojas bandytų taisyti padėtį, laviruoti ir manau, kad 99 proc. atvejų išvengtų avarijos. Paprasti vairuotojai dažniausiai pernelyg anksti „sudeda ginklus“, – pažymėjo vienas iš greičiausių pastarojo meto šalies lenktynininkų Vytautas Švedas.
Vytautas Švedas 300 ežerų ralyje (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
Daugiamečio lietuvių ralio lenktynininko, ekstremalaus vairavimo instruktoriaus Sauliaus Girdausko teigimu, vieno veiksmų plano skirtingoms situacijoms pritaikyti neįmanoma, bet reikia visomis priemonėmis stengtis išvengti avarijos ar bent padaryti taip, kad nuostoliai būtų kiek įmanoma mažesni. „Pirmas patarimas – nelaikyti nuspaudus stabdžio pedalo. Visi kiti patarimai susiję su įgūdžių tobulinimu tam, kad žmogus išvengtų tokios stresinės situacijos, kuomet viską paleidžia ir trenkiasi, kur papuolė. Yra įvairiausių pratimų, skirtų lavinti įgūdžius taip, kad pradėjęs slysti kelyje tiesiog apsisuktum ir važiuotum toliau“, – komentavo jis.
Norint suvaldyti automobilį, būtina patirtis
Kaip pažymėjo profesionalūs lenktynininkai, tam, kad eilinis vairuotojas sugebėtų suvaldyti automobilį ir išvengti avarijos, jis visų pirma turi žinoti, ką reikia daryti. „Tu turi paslysti pirmą, antrą, trečią... penktą kartą tam, kad šeštą kartą paslydęs jau žinotum, ką reikia daryti. Tada tau tiesiog nereikės galvoti, ką reikia daryti. Juk žmogaus elgesys užprogramuotas taip, kad slystant automobiliui jis pradeda galvoti, ką jam reikia daryt – sukt vairą, stabdyt ar spaust akceleratorių. Tiesiog nėra įgūdžių. Kuomet jau pabandai, paslidinėji, pasivažinėji uždaroje aikštelėje, suvaldai automobilį, tuomet jau nebegalvoji – už tave darbą atlieka tavo pasąmonė ir visa psichomotorika. Tu paslydai, o rankos automatiškai daro tai, ką turi daryt“, – komentavo V. Švedas.
Anot psichologo Evaldo Kazlauko, žmogaus elgesį ekstremaliose situacijose lemia daugelis veiksnių. „Vairavimo patirtis, be abejo, yra labai reikšmingas veiksnys turintis įtakos tam, kad vairuotojas galėtų tinkamai suvaldyti automobilį netikėtose situacijose. Tyrimais įrodyta, kad pagyvenusių asmenų reakcijos reikšmingai nesiskiria nuo jaunesnio amžiaus žmonių, tad vyresnis amžius nėra rizikos veiksnys“, – kalbėjo specialistas.
Saulius Girdauskas (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Įgūdžių valdyti slystantį automobilį tobulinimas, anot S. Girdausko, būtina sąlyga norint nesutrikti kritiškoje situacijoje. „Jei jau matai, kad tavo automobilis čiuožia, tai jį suvaldęs bent jau nesužeisi kitų eismo dalyvių, nesudaužysi kitų automobilių. Vienam, kad ir nulėkus nuo kelio, padariniai dažniausiai būna švelnesni nei susidūrus dviems eismo dalyviams“, – komentavo lenktynininkas.
Naujesnių automobilių vairuotojai neturėtų pamiršti, kad elektronika, nors ir padeda suvaldyti automobilį, visgi negali paneigti fizikos dėsnių. „Ji gelbsti iki tam tikro greičio, slydimo, nes visuomet yra riba, kuomet ji jau nepadės, o kartais gali netgi trukdyti. Lengvai slystelėjus, ji gali pristabdyti ratus, kurie ištiesintų automobilį, bet naujausiomis technologijomis aprūpintų automobilių pas mus nėra tiek jau daug. Žinant, koks mūsų šalies automobilių parkas, tikrai derėtų mokėti vairuoti automobilius, kuriuose viskas valdoma mechaniškai – jie lengvai paslysta, bet juos lengviau ir suvaldyti“, – pridūrė S. Girdauskas.
Išsigąsti laiko užtenka
S. Girdauskas prisiminė laikus, kuomet dalyvavo „BMW taurės“ lenktynėse. Antras komandos vairuotojas mėgėjas greitai išmoko numatomos avarijos atveju nukreipti automobilį taip, kad būtų išvengta tiesioginio smūgio priekiu. „Jei jau susidūrimo išvengti neįmanoma, vairuotojas turi likti įsikibęs į vairą ir, jei sėdi tvarkingai, ne per arti prisitraukęs sėdynę bei užsisegęs saugos diržus, smūgis bus amortizuotas. Rankos neturėtų būti smarkiai išskėsto, kad nesitrenktų į kėbulą. Šiek tiek sulenktos kojos sėkmingiau atlaikys smūgį, taip pat nugara turėtų būti prigludusi prie sėdynės, nes tai gali apsaugoti nuo smūgio iš galo. Reikėtų pasistengti įtraukti galvą“, – vardijo jis.
S. Loebas Velso ralyje (nuotr. SCANPIX)
Anot V. Švedo, tos akimirkos, kurios prasideda tuomet, kai jau supranti, kad viskas geruoju nesibaigs, yra ilgesnės negu kartais manoma. „Tikrai spėji išsigąsti ir dar randi laiko sugalvoti 10 scenarijaus variantų, kaip pasielgti. Per tą sekundės dalį tu dar turi laiko pagalvoti, ką tau tuo momentu daryti – ar važiuoti į kelią, ar nuo jo, ar tęsti posūkį. Atsirenki pagal aplinką. Viską spėji, pamatai ir išsirenki variantą, kuris tą sekundės dalį tau atrodo teisingiausias ir bandai išvengti nulėkimo nuo kelio arba susidūrimo su kliūtimi“, ‒ kalbėjo V. Švedas.
Išgąstis, anot S. Girdausko, kiekvieną kartą padaro savo žalą, bet automobilių sporte reikia būti stipriam ir greitai „susitvarkyti“, nes būna taip, kad po avarijos tenka tuoj pat tęsti tą patį greičio ruožą. „Reikia suprasti, kad tai, ką praradai, jau nebeatgausi. Belieka susikaupti ir nebedaryti daugiau klaidų, nes buvo ne vienas atvejis ir mūsų Lietuvos automobilių sporto istorijoje, kuomet ekipažas, padaręs avariją, persivertęs, bando lėkti ir kitame posūkyje verčiasi per stogą vėl. Greta kitų linksmų istorijų esu girdėjęs, kad vieni taip virtę yra tris kartus“, ‒ dalijosi patirtimi patyręs lenktynininkas.
Poveikis psichologijai priklauso nuo avarijos padarinių
Vieno iš greičiausių pastarųjų metų šalies ralio lenktynininkų V. Švedo teigimu, kiekvienas toks atvejis yra skaudus ir įstringa giliai atmintyje. „Kad ir kaip norėtum apie juos pamiršti ir apie tai negalvoti, kažkur pasąmonėje visa tai kaupiasi ir važiuoti po tokių įvykių tampa sudėtingiau“, ‒ kalbėjo jis.
Anot V. Švedo, kaip greitai lenktynininkas atsitokėja po avarijos, labai priklauso nuo jos pasekmių. „Svarbiausia tikėti savimi, o ne galvoti apie kaltę. Jeigu aplinka padeda greičiau atgauti pasitikėjimą savo jėgomis, tai atsipeikėti ir užsimiršti galima pakankamai greitai“, – komentavo jis.
Kad poveikis psichologijai labai priklauso nuo to, kokie yra avarijos padariniai, patvirtino ir E. Kazlauskas. Anot jo, vienaip yra, jei tai – nedidelis įvykis, kai nėra sužalojimų, ir visai kitaip, jeigu avarija susijusi su smarkiais sužalojimais ar net mirtimi. „Bet kokiu atveju, paprastai pradinė reakcija yra šokas. Pirmosiomis dienomis po avarijos, kokia ji bebūtų, natūralu, jei kyla nerimo, nesaugumo ar net pykčio, kaltės jausmas“, – kalbėjo traumų psichologinių padarinių specialistas.
Avarija Savanorių prospekte (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
E. Kazlausko teigimu, jeigu įvykis labai sukrečiantis, pirmą mėnesį po įvykio maždaug trečdaliui asmenų psichologinės reakcijos gali būti intensyvesnės, asmuo gali dažnai galvoti apie tai, kas įvyko, vengti su eismo įvykiu susijusių situacijų, pavyzdžiui: nenorės vairuoti, vengs tos gatvės, kur įvyko avarija, gali sutrikti miegas. „Paprastai didžiajai daliai asmenų, praėjus mėnesiui, nebelieka reikšmingų, su avarija susijusių psichologinių padarinių. Tyrimais taip pat patvirtinta, kad dalis asmenų po tokių sukrėtimų patiria teigiamas pasekmes. Džiaugiasi, kad pavyko išgyventi“, ‒ pažymėjo jis.
Potrauminį stresą, anot E. Kazlausko, gali sukelti situacijos, kuriose kilo grėsmė žmogaus gyvybei ir sveikatai. „Automobilio avarija yra potencialiai traumuojantis įvykis, kuris gali sukelti potrauminį stresą. Net jeigu nėra jokių fizinių sužalojimų, daliai asmenų avarija gali būti psichologiškai traumuojanti patirtis“, – tvirtino psichologas.
Baimė sėsti už vairo gali užsitęsti
Efektyviausias receptas bandant kuo greičiau atsitokėti po rimtos avarijos, anot V. Švedo, yra ilgai neatidėlioti momento, kuomet vėl sėdi į automobilį. „Kuo greičiau tu sėdi į automobilį ir pradedi vėl važiuoti, tuo greičiau viskas pasimiršta. Kuo ilgiau žmogus, patyręs avariją, apsileidęs gyvens galvodamas apie tai, kaip dabar blogai, kaip gaila automobilio, koks yra nelaimingas, tuo sunkesni padariniai laukia. Jeigu jau suklydai, tai kuo greičiau save nugalėsi ir vėl sėsi prie vairo, tuo mažesni bus padariniai tavo psichikai“, – tvirtino lenktynininkas.
Kai kuriems vairuotojams po rimtų avarijų išlieka tokia stipri baimė, kad jie bijo sėsti prie vairo arba vengia tai daryti žiemą. Anot S. Girdausko, tokiais atvejais pagelbėti gali tiktai nuoseklus darbas su savimi, susikaupimas ir treniruotės stovėjimo aikštelėse. „Man pačiam kartais tenka padėti kitiems tobulinti vairavimo įgūdžius. Visai neseniai turėjome merginų grupę ir jau po pirmųjų pratimų buvo galima pastebėti, kaip keičiasi jų elgesys už vairo. Nei viena nepasakė, kad praleido šaltą dieną gamtoje su automobiliais“, ‒ tvirtino jis.
„Nerimas ar baimė aplinkiniams kartais gali atrodyti neadekvatus, ypač jeigu eismo įvykio metu nebuvo reikšmingų automobilio arba fizinės sveikatos pažeidimų, bet subjektyviai žmogus gali suvokti, kad labai nedaug trūko ir jis būtų žuvęs ir tai sukelia daug nerimo ir neigiamų minčių“, ‒ kalbėjo E. Kazlauskas.
Atsitokėti padeda aplinkiniai
Į automobilį sėsti V. Švedas tirtino galįs jau kitą minutę po avarijos. Anot jo, tokioje situacijoje labai tinka pasakymas: kas mūsų nesužlugdo, daro mus stipresnius. „Stengiuosi susidoroti su situacijomis taip, kad aš pats būčiau padėties šeimininkas, o ne mano psichika, kažkokie pojūčiai ar emocijos“, – pridūrė jis.
Anot E. Kazlausko, dauguma žmonių yra pakankamai stiprūs ir turi vidinius resursus įveikti sunkumus. „Labai svarbų vaidmenį įveikiant sunkumus atlieka šeimos nariai, draugai ir artimieji. Iki 10 proc. asmenų, patyrusių trauminius įvykius, gali prireikti ir profesionalios psichologinės pagalbos, jeigu stiprios potrauminio streso reakcijos tęsiasi mėnesius ar net kelis metus po įvykio. Kai kuriose Europos šalyse valstybė skiria lėšų psichologinei paramai po įvairių įvykių, taip pat ir po avarijų“, – kalbėjo psichologas ir pridūrė, kad Lietuvoje, deja, psichologinės paramos sistemos avarijas patyrusiems asmenims nėra.
Taip pat skaitykite:
Automobiliu per sniegą: pagalbinės priemonės ir vairavimo patarimai
