Jau tuoj prasidėsiantis žiemiško vairavimo sezonas atneš ne tik sniegą ir slidžius kelius, bet ir tonas ant kelių barstomos druskos. Automobiliams ši priemonė nuo ledo nėra pati sveikiausia – paprastai po žiemos dažname automobilyje galima pamatyti atsiradusi ne vieną naują rūdžių pažeistą vietą. Kaip galima apsaugoti automobilį nuo rūdžių ar bent sumažinti agresyvų aplinkos poveikį? O gal kaip tik papildoma apsauga nuo rūdžių šiais laikais yra tuščias nemenkų pinigų švaistymas?
Kai po darbo drebiant šlapdribai tenka važiuoti namo, druską barstantys kelininkai mums atrodo tarsi išganymas, tačiau iš kitos pusės tai yra savotiškais peilis mūsų automobiliui. Manoma, kad žiemą kelio balų vandenyje druskos koncentracija siekia net 40 %. Todėl dar prieš gerą dešimtmetį specialistai tvirtino, kad automobiliai, eksploatuojami šalyse, kur žiemos metu keliuose barstoma druska, tarnauja bent perpus trumpiau nei tie, kurie negauna druskos vonių.
Todėl automobilininkai nuo seniausių laikų bandė vienaip ar kitaip apsaugoti savo keturračius pagalbininkus nuo rūdžių. Dar prieš kelis dešimtmečius visą šią procedūrą darydavo pats automobilio šeimininkas su draugų kompanija, o dabar tuo užsiima ir tokią verslo nišą radę specialistai – nuo „garažinių“, kurie dirba dar senoviniais metodais, iki rimtų centrų, kurie atlieka savo darbą tikrai profesionaliai, tačiau apsilankymo pas tokius specialistus kaina prasideda maždaug nuo 600 litų, jei važinėjate kompaktišku automobiliu.
Rūdys ir automobilių evoliucija
Dabar cinkuotas kėbulas jau nieko nestebina – taip savo automobilių kėbulus XXI a. apdirba nemažai automobilių gamintojų. Prieš kelias dešimtis vienas iš nedaugelio tokių automobilių buvo „Audi 100“, kuriam dėl nenoro rūdyti taupūs lietuviai buvo pasiryžę vos ne melstis ir kūrė odes „vokiškai kokybei“. Būtent geras gamyklinis antikorozinis padengimas tapo viena iš šio modelio sėkmės priežasčių mūsų krašte.
Sovietmečiu, kai automobilis buvo, galima sakyti, vienas visam gyvenimui, antikoroziniu kėbulo padengimu rūpindavosi vos ne kiekvienas automobilininkas. Tų laikų vaistų nuo rūdžių receptas paprastas – rankomis pašveistas automobilio dugnas, nigrolas, vadinamasis bitukas ir keli degtinės butelaičiai, išlenkti su garažo kaimynais. Ir tai sovietinius automobilius apsaugodavo visai neblogai. Vėliau tokį patį receptą automobilių šeimininkai naudodavo ir seniems vakarietiškiems automobiliams, kurių dalis rūdydavo tiesiog akyse.
„Galima atsiminti, kad kai kurie gamintojai, pavyzdžiui, japoniškų automobilių, pagamintų iki kokių 1992 metų, sąmoningai nesiekė savo gaminių ilgaamžiškumo. Jų ideologija teigė, kad automobilis turi tarnauti kokius 5 metus be jokių didelių papildomų investicijų, susijusių su remontu ir panašiai.
Vėliau iš automobilio išimamas variklis ir ji visiškai restauruojamas, o kėbulas keliauja po presu ir yra perdirbamas. Todėl visai nenuostabu, kad dar palyginti nesenais laikais japonų ir korėjiečių pagaminti automobiliai rūdijo labai greitai. Rūdijo ne tik japonai. Ar dar atsimenate anekdotus apie rūdijančius „Opel“? – pasakojo automobilių antikorozinio paruošimo specialistas Jonas Margelis.
Reikalavimai gamintojus privertė pasitempti
Šiaurės šalių automobilių asociacijos ir Vartotojų sąjungos taisyklės, reglamentuosiančios automobilio gamintojo suteikiamos garantijos nuo korozijos tvarką lengviesiems automobiliams numato, kad garantijos laikas turi būti mažiausiai 3 metai iki kiauryminės korozijos ir tie patys 3 metai – garantija nuo kitų rimtų matomų korozijos pažeidimų.
Taisyklės taip pat numato, kad dažytiems paviršiams turės būti suteikiama 6 metų garantija. Dar 1983 metais bendromis Automobilių asociacijos ir Vartotojų sąjungos jėgomis suformuluoti automobilių gamintojų antikorozijos garantijos reikalavimai privertė daugumą gamintojų savo naujiems automobiliams suteikti 6 metų garantiją nuo korozijos.
Tačiau nerūdijančių automobilių nėra. Jau po 3 metų eksploatacijos ant daugumos lengvųjų automobilių randama žymių korozijos pėdsakų. Tokie korozijos pažeidimai neretai sąlygoja kiauryminės korozijos atsiradimą netrukus po to, kai baigiasi 6 metų gamintojo garantija.
„Nėra visiškas išsigelbėjimas ir cinkuoti kėbulai – jie rūdyti pradeda gerokai vėliau. Bet kas iš to cinko, kai apsauginis paviršius yra pažeistas. Ar žinote kiek Lietuvoje parduodama daužytų mašinų?" – retoriškai klausia J. Margelis
Nuo rūdžių gelbėja ir tinkama priežiūra
„Tikra tiesa, automobiliai rūdija. Tačiau jau tikrai ne taip, kaip prieš 15–20 metų. Todėl svarstant apie papildomą apsaugą nuo rūdžių, vertėtų įvertinti patį automobilį ir savo planus. Jei apynauju automobiliu žadate važinėti vos keltą metų, galite pernelyg nesirūpinti. Visi tie, kas ruošiasi su automobiliu „ženytis“ ilgam, apie papildomą apsaugą nuo rūdžių gali pasvarstyti. Tokiu atveju brangios procedūros turėtų atsipirkti“, – reziumuoja inžinierius Mantas Pilkis.
Beje, apsaugoti nuo korozijos gali ir elementari tvarka – nuomonė, kad žiemą automobilio plauti nereikia, yra labai diskutuotina. Švara jums turėtų rūpėti ne vien tik dėl estetinio vaizdo – vidinėse kėbulo ertmėse, plyšiuose ir dažų sluoksnio įtrūkimuose susikaupusi druska atšalus o vėliau atšilus orams spartina korozijos procesą.
Taigi, jei nenorite, kad jūsų keturratę brangenybę užpultų „rudasis maras“, skirkite laiko ir dėmesio automobilio švarinimui. Plaudami negailėkite vandens, visokiausių šampūnų, o nuplautą mašinos paviršių padenkite kokiu nors apsauginiu preparatu, konservuojančiu dažų sluoksnį.
