Rašau šį straipsnį šaltame bute. Centrinis šildymas neįjungtas, nors spalis jau persirito į trečią dekadą. Neįjungtas tikriausiai todėl, kad bijoma gyventojų pasipiktinimo dėl išaugusių šildymo kainų, juolab kad „gyvatukas“ jau spėjo pabrangti.
Ko gero, nemaža dalis centrinio šildymo sistemos vartotojų net ir nenorėtų, kad šildymas jau būtų įjungtas. Kai kuriuose Lietuvos miestuose daugiabutis namas gali savarankiškai nuspręsti, ar jau štai šiandien pradėti šildymą, – kokia demokratija! Dauguma nutaria, kad mažuma kartu su ja, dauguma, turi dar keletą dienų kęsti šaltį. Ir tai vyksta XXI amžiuje Europos Sąjungos šalyje. Lygiai tokie pat absurdiški ginčai vyksta pavasarį: kada nutraukti šildymą. Ko gero, visoje Europos dalyje, esančioje į vakarus nuo Lietuvos, tokie dalykai neįsivaizduojami.
Juk nesprendžiame mes, duoti ar neduoti kaimynui karšto vandens. Ir apskritai, nors karštas vanduo nepigus dalykas, viešų diskusijų dėl jo nerengiama ir ietys nelaužomos. Todėl, kad kiekvienam vartotojui sudaryta galimybė taupyti, kiekvienas moka tiek, kiek pats suvartoja. Lygiai taip pat turėtų būti ir su šildymu – kiekvieną savo buto radiatorių galima įsijungti ir išsijungti, kada nori, ir pagal bute esančių skaitiklių rodmenis mokėti už tai, kas sunaudota.
Nesu šių dalykų žinovas, bet esu vartotojas, kaip ir daugelis mūsų. Jeigu visi žinovai pučia į vieną dūdą ir yra linkę mus mulkinti, reikia pažiūrėti į padėtį iš kitos pusės. Kaip vartotojas, seniai pastebėjau, kad šaltu arba tik vėsiu metų laiku nuvykus kur nors į Vakarus bemat pasidaro šilčiau. Ne tik dėl to, kad dažnai ten ir oras būna šiltesnis, bet dėl to, kad patalpose visur šilta. Pastaraisiais metais viešose patalpose ir pas mus atėjo šiltesni laikai, taip pat ir naujesnės statybos butuose. Bet liko bent dvi didelės bėdos: daug šaltų namų ir individualios apskaitos nebuvimas.
Regis, Vokietijoje tokio dalyko kaip šildymo sezonas apskritai nesama – šildykis nors ir vasarą. Čekijoje, kur klimatas šiek tiek šiltesnis negu Lietuvoje, šildymo sezonas prasideda rugsėjo vidury. Tai visai nereiškia, kad nuo tada reikia mokėti už šildymą, – niekas neverčia atsukti savo radiatorių, o kartu ir paleisti savo skaitiklius. Lietuvoje gerai apšiltintame bute net ir per didelius šalčius nakčiai išjungus radiatorių kambario oro temperatūra tenukrenta vienu ar dviem laipsniais. Taupymo galimybės didelės, bet tik teorinės. Kas iš to, kad namas arba laiptinė moka už bendrą suvartotą šildymo energiją – įsivaizduokim, kaip atrodytų, jeigu mokestis už karštą vandenį mums būtų dalijamas pagal viso namo rūsyje esantį skaitiklio rodmenį. Kai kas karštą vandenį taupytų, bet mokėtų tiek pat, kiek ir tas, kurio čiaupai kliokia nevaržomai.
Todėl viešos diskusijos šia tema šauna pro šalį. Iš dalies teisūs šilumos tiekėjai, sakantys, kad centrinis šildymas yra pažangiausia ir taupiausia šildymo forma, kad taip yra Danijoje, Švedijoje ir kitur. Bet jie nutyli, kad ten centrinis šildymas iš tikrųjų pažangus, o pas mus ši sistema pasenusi ir fiziškai, ir morališkai. Neseniai vienas šilumos tiekėjų atstovas nesidrovėjo per radiją aiškinti, kad Švedijoje žmonės už šildymą netgi absoliučiais skaičiais moka perpus mažiau negu mes, o palyginus mūsų ir jų pajamas, tas jų mokestis pasirodo visai niekingai menkas.
Tačiau mūsų šilumos tiekėjai ilgą nenorėjo nė girdėti apie individualią apskaitą, atrodė, kad ir karšto vandens skaitikliai butuose jiems yra didelė rakštis. Bet štai dabar „Vilniaus energijos“ tinklalapyje jau galima pamatyti pasiūlymą įsirengti „individualiai reguliuojamą centrinio šildymo sistemą“ (teigiama, kad šitaip šildymo išlaidas galima sumažinti 20–30 procentų). Vargu ar tai praktiška išeitis – čia reikėtų valstybinės programos, taip, kaip jau seniai buvo padaryta su vandens apskaitos sistema. Ir jau, žinoma, seniausiai turėjo būtų priimtas įstatymas, kad nauji namai, turintys centrinio šildymo sistemą, negali būti atiduodami eksploatuoti be individualios šildymo apskaitos įrenginių.
O daugumos daugiabučių gyventojų bėda dar net ne ta. Daugybė sovietmečio statybos namų yra tinkamai neapšiltinti, ir individuali apskaita čia neką tepadės. Tai yra dar vienas okupacijos palikimas – iki šiol tiksintis materialinis nuostolis. Juk tie namai pastatyti tokie kiauri ne todėl, kad tuo metu nebuvo geresnių medžiagų, o todėl, kad jie buvo statomi klestinčio valstybinio „laimėjusio socializmo“ ekonomikos sąlygomis, ir todėl, kad Sovietų Sąjunga naftos bei jos produktų netaupė. Dabar Lietuvos valstybė dideles lėšas skiria kompensacijoms už šildymo išlaidas, kitaip sakant, pinigai metami nusenusiam dinozaurui į gerklę, kuris nekeičiamas ir toliau tuos pinigus ris be galo.
Padėtį išspręstų du dalykai: 1) masinis senų namų apšiltinimas; 2) individualios šildymo apskaitos sistemos įvedimas visuose apšiltintuose daugiabučiuose namuose. Nežinau, kiek tai kainuotų ir ar tai realu, bet keista, kad apie tai beveik net nekalbama. Atrodo, kad estai ir šį kartą mus apšovė.
