Prieš kurį laiką viešai apie savo diagnozę prakalbusi Viktorija Beišienė (34), net neįsivaizdavo, kad su nevaisingumo problemomis susiduria tiek daug porų Lietuvoje. Pati moteris pasakoja, kad šią žinią ji priėmė labai jautriai ir tuomet galvojo, kad ji tokia yra bene vienintelė.
Šiandien Viktorija apie nevaisingumo problemą ir dirbtinį apvaisinimą kalba vis drąsiau, nes mano, kad tai gali padėti ir padrąsinti kitas moteris. Trejų metų sūnų Nojų ir vienerių dukrelę Atėnę auginanti moteris šiuo metu yra sukūrusi ir savo tinklaraštį „Nesupermama“, kuriame dalijasi nepagražinta motinyste ir savo kasdienine rutina.
Viktorija, „Facebook“ tinkle kuriate tinklaraštį „Nesupermama“. Kaip kilo idėja pradėti kurti tinklaraštį?
Idėja rašyti tinklaraštį kilo spontaniškai, kai sūnui buvo metukai. Su juo lankiau nemažai įvairių užsiėmimų, būrelių, ieškodavau vietų, kurios yra draugiškos mamoms su vaikais. Pamaniau, kodėl nepasidalinus savo atradimais su kitomis mamomis?
Mano tinklaraščio temos yra labai įvairios, nes dalinuosi tuo, kuo ir gyvenu: mūsų šeimos kasdienybe, įvairiomis vaikiškų prekių ar produktų rekomendacijomis.
Jūsų tinklaraštį seka daugiau nei 17 tūkst. žmonių. Ar greitai pavergėte skaitytojų širdis? Kas jums svarbiausia yra jūsų tinklaraštyje, kuo jis naudingas kitoms mamoms?
Dalinuosi nepagražinta, tikra motinyste su visais jos atspalviais ir tikriausiai tas labiausiai ir patinka mano skaitytojams. Iš tiesų be galo malonu sulaukti atgalinės reakcijos iš tinklaraščio sekėjų, kad jiems kažkas buvo naudinga, sužinojo kažką naujo arba tai, kad kartais jie jaučiasi panašiai kaip ir aš.
Aš esu tokia pat mama, kaip ir visos kitos – pavargusi, neišsimiegojusi. Mano vaikus taip pat ištinka isterijos priepuoliai, tikrai negaminu trijų patiekalų per dieną ir nors dievinu savo vaikus, kartais taip džiaugiuosi, kai bent valandai juos palieku vyrui.
Esate moteris, kuri drąsiai sako, kad abu jūsų vaikeliai šį pasaulį išvydo pagalbinio apvaisinimo dėka, nors moterys šia tema kalbėti garsiai vis dar neretai gėdijasi. Ar prireikė daug drąsos apie tai imti kalbėti viešai?
Tiesą sakant, apie pagalbinį apvaisinimą nekalbėjau net su savo artimaisiais iki tol, kol nepastojau pirmą kartą. Sužinojusi, kad tikimybė pastoti natūraliai siekia vos penkis procentus, jaučiausi tikrai prastai.
Tuo metu atrodė, kad aš tokia esu viena, kuriai kažkas negerai. Kreipiausi į psichologę, nes buvo sunku susitvarkyti su savo tuometine emocine būsena. Vaisingumo klinikoje pamačiau, kiek porų negali susilaukti vaikų. Iš tiesų yra labai mažai informacijos apie dirbtinį apvaisinimą – IVF.
Kai pasidalinau savo istorija tinklaraštyje, pasipylė kitų moterų ir merginų klausimai: kur kreiptis, nuo ko pradėti, kokius tyrimus darytis. Pamaniau, kad galbūt mano istorija padės kitai moteriai nesijausti blogai ir žinoti, kad ji tokia yra ne viena, turinti tokių problemų. Norėjau, kad ji žinotų, kad ji turi vilties pastoti ir susilaukti vaikelio.
Tikriausiai sutiksite, kad su nevaisingumo problemomis susiduria tikrai nemažai šiuolaikinių šeimų. Galbūt pasidalintumėte savo patirtimi, kada supratote, kad pastoti pačiai jums tikriausiai nepavyks?
Pas gydytojus apsilankiau po vienerių metų nesėkmingo nėštumo planavimo. Gydytojai ramino, kad viskas yra gerai, dar per anksti ieškoti problemų. Sakė, kad sveikoms poroms normalu pastoti per 1–1,5 metus.
Kai atėjome dar po pusmečio, prasidėjo apie dvejus metus trukusi kelionė sėkmingo nėštumo link. Per tą laiką teko patirti 8 inseminacijos procedūras, begalę įvairiausių tyrimų ir galiausiai operaciją, po kurios išgirdau negailestingą verdiktą – nevaisingumas.
Kaip priėmėte šią žinią kartu su savo vyru? Ar iš karto apsisprendėte kreiptis pagalbos?
Šią žinią priėmiau sunkiai. Buvau skaičiusi, kad po pagalbinio apvaisinimo sėkmingo nėštumo tikimybė yra tėra 33 procentai, todėl gali prireikti ne vienos ir ne dviejų IVF procedūrų.
Žinojau ir porų, kurioms taip ir nepavyko susilaukti vaikelio net ir po kelių procedūrų. Tačiau žinojau ir tai, kad pagalbos kreiptis būtina, nes tai vienintelė viltis mums su vyru susilaukti vaikų. Su juo kalbėjome ir apie tai, kas būtų, jei visgi nepavyktų – neatmetėme ir įsivaikinimo galimybės.
Pagimdėte du sveikus vaikučius. Kokie buvo jūsų šie du nėštumai – sunkūs, o galbūt priešingai – lengvi?
Manęs kartais klausia, ar skiriasi nėštumas ir gimdymas pastojus natūraliai ir po IVF. Deja, atsakymo nežinau, nes natūraliai pastojusi nebuvau. Abu mano tiek nėštumai, tiek gimdymai buvo tikrai lengvi ir sklandūs.
Kaip į jūsų norą kalbėti garsiai apie dirbtinį apvaisinimą reagavo jūsų artimieji? Palaikė, o galbūt atsirado ir tokių, kurie klausė, kam to reikia?
Apie tai, kad kreipėmės pagalbos į specialistus artimieji apskritai sužinojo tik, kai pastojau pirmąjį kartą. Kai pradėjau viešai dalintis savo istorija, jie mane padrąsino ir palaikė.
Dabar esate dviejų vaikučių mama. Kaip jūsų gyvenimą pakeitė motinystė?
Motinystė kardinaliai pakeitė mano gyvenimą, pradedant tokiais elementariais dalykais kaip kasdieninė rutina. Manau, kad tapau atlaidesnė, švelnesnė ir kantresnė. (šypteli)
Lietuvoje tikriausiai šiuo metu yra tikrai ne vienas šimtas moterų, kurioms nepavyksta pastoti natūraliu būdu. Kokią žinutę joms norėtumėte perduoti?
Palinkėčiau nebijoti kreiptis pagalbos ir tą daryti iš karto, jei tik atsiranda kažkokia nuojauta, kad kažkas gali būti negerai. Ir, žinoma, niekada neprarasti vilties!
