Išrinkti gražiausią pasaulio salą – nesunku. Nors iš tiesų žvėriškai sunku, nes tokių – begalė. Seišeliai, Santorini, Maldyvai... Tik apsispręskite, kokie bus jūsų grožio kriterijai, ir nepastebėsite, kaip gražuolių salų suskaičiuosite daugiau nei turite pirštų.
Tačiau apie idilišką palmių, balto smėlio ir žydros jūros vaizdelį daug neprirašysi. O jūs mažų mažiausiai susinervintumėte, jei iki atostogų likus geram pusmečiui skaitytumėte žurnalą darbo pertraukos metu, o mes imtume suokti apie vieną už kitą nuostabesnį pasaulio kampelį. Taigi dėl objektyvių priežasčių (mes taip pat dirbame, taip pat laukiame atostogų) nusprendėme pasidairyti į tokias salas, kurios dažniau apibūdinamos kaip įdomios, keistos, net bauginančios. Kai kurios – dėl neįprastos gamtos, kitos – dėl istorinių vingių, tačiau visos siunčia intriguojančią žinią. Ir tokių vietų pasaulyje, pasirodo, būna! Iš daugybės įdomių salų atrinkome keletą, apie kurias šį kartą ir papasakosiu.
Nauru – liūdna suskilusios geldos istorija (Nauru Respublika)
Nauru mūsų sudarytame įdomių salų sąraše pirmiausia atsirado dėl fakto, kad yra mažiausia pasaulyje nepriklausoma sala valstybė. Ramiojo vandenyno pietvakariuose stūksanti vos 21 kv. kilometro pločio ovalo formos salelė užima trečiąją vietą pagal dydį po Monako ir Vatikano, o turėdama tik kiek daugiau nei 9 300 gyventojų, yra antra mažiausiai apgyvendinta šalis pasaulyje. Artimiausi Nauru kaimynai – Banaba sala, esanti už 300 kilometrų į rytus.
Nauru – pasakiškų turtų prisiminimas skurde (nuotr. Gamintojo)
Pirmieji Nauru kraštą maždaug prieš 3 000 metų atrado polineziečiai ir malaiziečiai, ir tik XVIII amžiaus pabaigoje į salą įžengė europiečiai. 1906-aisiais, tuo metu sala priklausė Vokietijai, prasidėjo fosfatų kasyba, trukusi iki pat XX amžiaus pabaigos. Beveik visą tą laiką fosfatų rezervuarai buvo intensyviai eksploatuojami – tai gausiai papildė ne vienos šalies, tarp jų ir Japonijos, Australijos, Didžiosios Britanijos, Naujosios Zelandijos, kišenes. Nors trečiajame dešimtmetyje jau buvo pradėta kalbėti apie intensyvių kasybų grėsmę salos ekosistemai, darbai rūko kaip iš pypkės. Vieninteliai, kurie į fosfatų kraunamus turtus spoksojo iš tolo, buvo vietiniai Nauru gyventojai, kurie netrukus ėmė kurti planus, kaip susigrąžinti tai, kas teisėtai priklausė jiems. Nauru nepriklausomybė buvo paskelbta 1968-aisiais, netrukus milžiniškos iš kasybos gaunamos pajamos miniatiūrinę valstybę padarė viena turtingiausių regione. Pagal BVP rodiklį, tenkantį vienam žmogui, sala pasaulyje užėmė 2 vietą – po Jungtinių Arabų Emyratų, o jos gyventojai ėmė mėgautis naujo gyvenimo teikiamais malonumais. Kasyklose nauriečių nebeliko, jie kaip tikri turtuoliai samdė juodadarbius emigrantus. Kai kurie mokesčiai, pavyzdžiui, elektros ar sveikatos apsaugos, nebeegzistavo, o jei ir būtų egistavę, keltų tiek pat rūpesčių, kaip mums šiandien norint nusipirkti degtukų dėžutę. Pinigais švaistėsi kas kaip mokėjo. Štai Nauru policijos vadas į salą atsiplukdė naujutėlį „Lamborghini“, ir nesvarbu, kad kelio čia viso labo – 6 kilometrai, o maksimalus leistinas greitis 40 kilometrų per valandą.
Nauru – pasakiškų turtų prisiminimas skurde (nuotr. Gamintojo)
Nauru gyventojų poreikiai augo ne dienomis, o valandomis, proporcingai mažėjant ir motulės gamtos jiems dovanotiems ištekliams. Šalis netrukus įkūrė oro linijas, ir nors didelio poreikio kasdien skraidyti į Bahamus pažaisti golfo nebuvo, įsigijo keletą „lėktuvėlių“ – du „Boeing 727“ ir penkis „Boeing 737“. Juose kartais skrisdavo vos porą keleivių, tad neretai lėktuvai pakildavo į orą turėdami kiek keistokas užduotis, pavyzdžiui, ieškoti jūroje dingusių žvejų.
Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, auksinės žuvelės laikai baigėsi: po kelių dešimtmečių ištekliai išseko, Nauru gyventojai liko prie suskilusios geldos – šalis patyrė bankrotą. Ir nors Australija iš dalies atkūrė salos gamtai padarytą žalą, didžioji dalis kadaise nuostabaus gamtos lopinėlio virto negyva, išknaisiota ir išdraskyta laukyme. Valdžia neskubėjo pripažinti krizės ir nevengė skolintis iš įvairių kreditorių, kol galiausiai Nauru bankas, prispaustas valstybės skolų, užsidarė, o gyventojai neteko visų jame laikytų santaupų. Krizė atsispindėjo ir politinėje šalies arenoje: 1989–2003 metais Nauru valdžia keitėsi net 17 kartų.
Teigiama, kad šiandien bedarbystės lygis šalyje siekia apie 90 procentų. Nepadėjo nė šalies kauptas investicinis fondas ateičiai – finansai buvo panaudoti skubotai ir neapgalvotai. Fosfatų kasyba vos vos būsena, ir nors yra tikimybė, kad gilumoje stūkso dar vienas iškasenų sluoksnis, norint jį pasiekti, reikia milžiniškų investicijų. Todėl Nauru laukia, o turistai, apsistoję viename iš dviejų salos viešbučių, gali pamatyti uolienas, kasyklų griaučius ir kitus nebylius buvusio puikaus gyvenimo atspindžius. Beveik 80 proc. salos teritorijos yra nuniokota, fosfato nutekėjimai smarkiai pažeidė pakrantės fauną ir florą, o centrinėje jos dalyje stūkso rantytos klinties viršūnės, kurių aukštis siekia 15 m. Tiesa, bandydama griebtis paskutinio šiaudo Nauru valstybė įsivėlė į politinių ir finansinių machinacijų verpetą. Trumpai šalis buvo virtusi mokesčių mokėtojų rojumi. Banką galėjo įsteigti beveik kiekvienas, tačiau, savaime suprantama, pinigų cirkuliacija nevyko. Vadinamieji bankai veikė kaip pinigų plovimo įstaigos, į kurias pervesti nelegalūs pinigai buvo be jokių kliūčių išgryninami. Amerikiečiams padarius šiam „verslui“galą, Nauru perėjo prie kitokio uždarbio šaltinio. 2002-aisiais valdžia pasirašė nutarimą užmegzti diplomatinius ryšius su Kinijos Liaudies Respublika, taip Taivaną pripažindama Kinijos dalimi. Toks sandoris Nauru turėjo užtikrinti maždaug 130 milijonų JAV dolerių vertės „paramą“. Paramos Nauru, manoma, sulaukė ir iš Rusijos, kai tapo ketvirtąja šalimi, pripažinusia Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę.
Nauru – pasakiškų turtų prisiminimas skurde (nuotr. Gamintojo)
Tokių ir panašių istorijų yra ir daugiau, tačiau šalies ekonomikos jos, atrodo, neatkurs nė per plauką. Šiandien salos gyventojai yra susitelkę siaurame, iki 300 m pločio pakrantės ruože ir aplink Buado lagūną – tai vienintelės derlingos salos vietos, vis dar aprūpinančios gyventojus kokosais, bananais, ananasais ir daržovėmis. Be to, kad saloje jaučiamas nepriteklius, trūksta ir švaraus vandens, gamtos sąlygos nauriečiams taip pat nepalengvina gyvenimo. Sala apsupta koralinių rifų, sudarančių ribą tarp giliųjų vandenų ir smėlėto paplūdimio. Per šį ruožą jau nutiestą 16 kanalų, bet šalis vis dar neturi normalaus uosto, galinčio priimti didesnius laivus. 2005-aisiais bankrutavus „Air Nauru“ beveik metus maži laiveliai buvo vienintelė priemonė susisiekti su likusiu pasauliu. Sala nuo pusiaujo atitolusi vos 42 kilometrus, tad žiemą ją alina masoniniai lietūs. Kita vertus, Nauru, būdama sala valstybe, nėra pakankamai apsisaugojusi nuo klimato ir vandens lygio pokyčių: nors 80 proc. salos teritorijos yra gana aukštai virš jūros lygio, tačiau gyvenimas čia, ko gero, dar ilgai telksis pakrantėje.
Nepaisant finansinių ir geopolitinių negandų, žmonės čia gyvena, dirba ir pramogauja. Sala per maža, kad turėtų savo laikraščius, tačiau neapsieinama be savaitraščių, vietinės televizijos ir radijo stoties. Nauru gyventojai dievina australišką futbolą ir iš kiek daugiau nei 9 000 gyventojų net suformavo pirmenybių lygą su septyniomis komandomis. Be to, nauriečiai skina laurus sunkiojoje atletikoje ir net dalyvauja vasaros olimpinėse žaidynėse. Vienas jų medalininkų, sunkumų kilnotojas Marcus Stephen, 2007-aisiais buvo išrinktas šalies prezidentu. Tiesa, po savo pavarde jis prirašė: mažiausiai pasaulyje uždirbantis valstybės vadovas – jo pajamos siekė150 JAV dolerių per mėnesį.
