Velykų sala taip pradėta vadinti nuo tada, kai 1722 m. balandžio 5 d. per Kristaus prisikėlimo šventę ją pasiekė olandas Jakobas Rogevenas. Per kelerius metus salą aplankė ispanų ir Džeimso Kuko ekspedicijos. Ir dabar į šią unikalią planetos vietą traukia keliautojai iš visų šalių.
Panevėžietis Simas Petrauskas į Velykų salą keliavo ketindamas savo akimis įsitikinti, ar filmuose matytos moai (akmeninės statulos) tokios pat įspūdingos, kaip pasakojama ir rodoma.
Po ilgo ir varginančio skrydžio keliautojas išlipo Santjago oro uoste. „Susiradau agentūrą, turinčią Velykų salos turistinių maršrutų monopolį. Pirmas siurprizas: dolerius mėgsta visi, angliškai nekalba beveik niekas. Kelionių agentūroje irgi nekalbėjo. Bet užteko mano ispanų kalbos žinių ir gestų kalbos. Taigi pavyko gauti tris „paketus“, daugiau nebebuvo laisvų vietų. Už maždaug 1 000 USD nusiperki skrydį, tris nakvynes su pusryčiais ir tris ekskursijas“, – pasakojo Simas.
Pirmas įspūdis nekoks
Mėgstantis humorą vyriškis sakė manęs, kad jo geografijos žinios neblogos, tad skrydį į Velykų salas įsivaizdavo maždaug kaip iš Lisabonos į Madeirą. „Bet kai prie įlaipinimo vartų privairavo „Boeing 747“, pradėjau kažką įtarti. Lėktuve sužinojau, kad iki Velykų salos yra apie 3 000 km ir skrendama apie 4 valandas. Virš vandenyno buvo audra, lėktuvą mėtė aukštyn ir žemyn, kairėn ir dešinėn. Taip supo, kad net pavyko porą valandų numigti. Pradėjau panikuoti. Neįsivaizdavau, kaip toks monstras nusileis į tašką vandenyne. Pasirodo, be reikalo, – Velykų saloje yra NASA atsarginė bazė, galinti priimti net kosminius laivus“, – smagiais prisiminimais dalijosi vyriškis.
Kai nusileidus stiuardesė parodė, kad galime eiti iš lėktuvo, panevėžietis suprato tai kaip juoką. „Iškišu galvą, o ten pila lietus ir vėjyje siūbuoja (maždaug trečio aukšto lygyje) pristumiamas trapas. Moviau atgal į lėktuvą, sakau, ar jau tikrai galima eiti. Stiuardesė šypsodamasi sako „ok“ ir stumia durų link“, – šypsojosi keliautojas.
Oro uoste turistus pasitiko polinezietiškai, su gėlių vainikais. „Viskas organizuota gana sklandžiai. Apgyvendino bungaluose ant vandenyno kranto. Įsikūrėme namelyje su lova ir minimaliais patogumais. Mobilusis ryšys veikė puikiai“, – sakė S.Petrauskas.
Dievai po vienu stogu
Kitą rytą keliautojai džiaugėsi vėjuotu, bet be lietaus oru. Pusryčiams išbandę nepažįstamų, tačiau labai skanių vaisių, patraukė apsižvalgyti po apylinkes. „Kaip paaiškėjo, miestelyje nėra jokių restoranų, visi turistai maitinasi savo viešbučiuose. Tad apsidžiaugėme, kad per pusryčius užsisakėme vakarienę. Paklampoję pusvalandį purvynu, radome kaimelį. Šiokia tokia infrastruktūra, suvenyrų parduotuvė, bažnyčia. Polinezietiško stiliaus Kristus joje atrodo įspūdingai. Greta jo, po vienu stogu – vietinis dievas Paukščiažmogis“, – įspūdžiais dalijosi Simas.
Įspūdingosios statulos
Po pietų turistų grupė išvyko į pirmą ekskursiją. Atvežė juos į salos gilumą, kur vulkano papėdėje buvo gaminamos moai „kepurės“. Gidas paaiškino, kad kaimas, gaminęs tas „kepures“, buvo labai turtingas, nes ne kiekviena bendruomenė galėjo leisti savajam moai nupirkti tokia „kepurę“.
„Kitą dieną išvykome į visos dienos ekskursiją aplink salą. Moai matėme tik prie kranto, salos centre jų nėra. Akmeninės statulos stovėjo prie kiekvieno kaimo, o kaimai buvo įsikūrę prie jūros kranto. Visos moai stovi nugara į jūrą, veidu į kaimą. Tiesa, jos atstatytos, nes kai salą atrado europiečiai statulos buvo seniai išvartytos. Tyrimai rodo, kad po kai kuriomis moai palaidotos mažesnės statulos. Spėjama, kad bendruomenė kas kiek laiko palaidodavo senąją moai ir jos vietoje statydavo didesnę, panašiai kaip Europoje keičiantis epochoms būdavo perstatinėjamos viduramžių katedros“, – pasakojo keliautojas.
Navigacinė mistika
Net ir po išsamaus gido aiškinimo, kaip salos gyventojai tempdavo akmenines ne vieną toną sveriančias statulas prie jūros kranto, Simas pripažino, kad jam vis tiek neaišku, kaip naudojant baslius, virves, svertus buvo galima tai padaryti. „Kai prieš keletą metų japonai „pasiskolino“ vieną moai tarptautinei parodai Osakoje, ją transportavo taikydami naujausias technologijas, ir vis tiek moai buvo apibraižyta. O vietiniai atitempdavo jas į vietą be menkiausio įbrėžimo“, – stebėjosi pašnekovas.
Kelionės metu S.Petrauskas sužinojo, kad Turo Hejerdalo hipotezė, esą Velykų salos gyventojai atvyko iš Pietų Amerikos, paneigta. Šiandien laikomasi nuomonės, kad jie atvyko iš Polinezijos. Maža to, jie reguliariai kursavo tarp salos ir Polinezijos. „Va čia tai man navigacinė mistika. Aplink Velykų salą nėra jokio archipelago. Kaip tie žmonės rasdavo kelią iš taško A į tašką B vandenyne?“ retoriškai klausė Simas.
Šeimos garbei ar atminimui
Velykų saloje iš viso yra 887 didelės monolitinės akmeninės galvos-statulos, vadinamos moai. Dauguma jų iškaltos iš Rano Raraku ugnikalnio uolų, nes šalia ugnikalnio išlikę apie 400 įvairiose darbų stadijose likusių moai. Manoma, kad statulos buvo iškaltos polineziečių prieš 500 ar daugiau metų. Nors dažniausiai statulos vadinamos galvomis, dauguma iš moai turi pečius, rankas ir liemenį, kurie metams bėgant sunyko. Didžiausia statula yra 21,6 m aukščio ir sveria apie 160 tonų. Moai reikšmė iki galo neaiški ir egzistuoja nemažai teorijų apie jų atsiradimą. Labiausiai paplitusi versija, kad šios statulos – mirties įamžinimo ženklai (antkapiniai paminklai) arba šeimos statuso simboliai. Polineziečiai paaukodavo daug energijos ir sveikatos ne tik statuloms iš uolos iškalti, bet ir joms nuvilkti į stovėjimo vietas. Iki galo neaišku, kaip moai buvo tempiamos per salą, bet procesas tikriausiai vyko naudojant medines roges ar volelius. Būtent šios paslaptys labiausiai išgarsino Velykų salą: sukurta daug mokslinių teorijų; parašyta daug įvairaus žanro apsakymų. Velykų salos paslaptis mėginama sieti ir su ateivių veikla.
Nijolė Baronienė
