Albinas Čaplikas VL žurnalistas
Rusija iš kitų valstybių išsiskiria tuo, kad šios šalies diplomatinės tarnybos veikla buvo ir, tikėtina, išliko glaudžiai susijusi su slaptosiomis tarnybomis.
Diplomatų ir apskritai darbuotojų Rusijos ambasadoje gerokai daugiau nei Lietuvoje veikiančiose visų kitų šalių ambasadose. Galėtume džiaugtis tokiu dėmesiu, deja, Rusijos diplomatų daugiau nei kitų šalių teko išprašyti iš Lietuvos įrodžius, kad jie užsiėmė veikla, nesusijusia su diplomato statusu, – rinko slaptą informaciją savo šalies žvalgybos tarnyboms.
Rusijos ambasadų išskirtinumas
Rusijos ambasadoje Vilniuje dirba 28 diplomatai ir dar 6 diplomatai dirba Klaipėdoje. Kiek dirba techninio personalo, oficialiai neskelbiama. Kodėl tiek daug?
Pasak didelę politiko patirtį turinčio Seimo nario Gedimino Kirkilo, kuris vadovavo ir Vyriausybei, ir Krašto apsaugos ministerijai, buvo vienas iš Seimo Užsienio reikalų bei Europos komitetų vadovų, Rusija išsiskiria tuo, kad šios šalies diplomatinė tarnyba ne tik dirba diplomatinį darbą, bet ir, ne paslaptis, glaudžiai bendradarbiauja su slaptosiomis tarnybomis.
„Tai – išskirtinis Rusijos požymis. Taip yra nuo senų laikų. Visos valstybės žino tokią Rusijos tradiciją. Ir taip bus dar ilgai, kol Rusija įgis demokratinės valstybės bruožų. Ne kartą paaiškėjo, kad net karjeros diplomatai yra įsipareigoję Rusijos slaptosioms tarnyboms“, – sakė G.Kirkilas. Taigi manoma, kad Rusijos ambasadoje Lietuvoje veikia Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (rus. Služba vnešnej razvedki), Federalinė saugumo tarnyba (rus. Federalnaja služba bezopasnosti), sprendžianti vidaus saugumo pavojus, įskaitant ir tuos, kuriuos kelia užsienyje gyvenantys rusai, ir Karinės žvalgybos tarnyba (rus. Glavnoje razvedivatelnoje upravlenije).
Dėmesys Lietuvai neatsitiktinis
Kodėl Lietuva yra tokia svarbi Rusijai? Pasak buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko, Rusijai mes svarbūs pirmiausia dėl geopolitinės padėties: „Rusijos ambasadai duoti įpareigojimai daryti įtaką politinei situacijai Lietuvoje. Svarbus ir Lietuvos dalyvavimas NATO. Ji tai ir stengiasi daryti. Kaip? Įvairiai. Per asmeninius kontaktus, per įvairias politines priemones, kurias bando pritaikyti kai kurioms visuomeninėms organizacijoms, remdama marginalines grupes.“
Jam pritaria buvęs užsienio reikalų ministras, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis: „Dėmesys neatsitiktinis. Esame tarsi pafrontės valstybė, todėl rusams svarbu žinoti, kas pas mus vyksta, be to, juk turime ir bendrą sieną.“
Manoma, kad daugiausia vadinamųjų diplomatų priklauso Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai, užsiimančiai vietos rusų visuomeninių organizacijų veikla, politine, ekonomine ir technologine žvalgyba. Įtariama, kad būtent ši tarnyba 2005-aisiais parūpino tikrą lietuvišką pasą, kuriuo pasinaudojo Kremliaus kritiko Aleksandro Litvinenkos nuodytojas. Apskritai Rusijos žvalgybinė veikla Lietuvoje itin sustiprėjo prezidentu tapus Vladimirui Putinui, kuris karjerą savo noru pradėjo KGB struktūroje.
Diplomatai dirbo žvalgyboms
2004-ųjų vasario pabaigoje iš Lietuvos buvo išsiųsti trys šnipinėjimu įtarti Rusijos ambasados darbuotojai – šios šalies ambasados Vilniuje pirmasis sekretorius Vladimiras Michailovas, kuris bandė užverbuoti Seimo darbuotoją ir iš jo gauti valstybės paslaptį sudarančių duomenų, jo kolega pirmasis sekretorius Sergejus Kabešovas ir prekybos atstovybės ekspertas Viktoras Šechovcevas. Teigta, kad jie mėgino daryti įtaką privatizavimo procesams, neteisėtais būdais gauti informacijos apie tuometinio prezidento Rolando Pakso apkaltą ir kt. 2004 m. liepos mėnesį už veiklą, nesuderinamą su diplomato statusu, iš Lietuvos buvo išsiųsti Rusijos gynybos atašė pulkininkas Viktoras Teleševas ir jo pavaduotojas pulkininkas Valerijus Volkovas. Jie rinko žvalgybinę informaciją Rusijos karinės žvalgybos tarnybai.
Įdomu, kad jau po metų į Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) akiratį pateko V.Michailovą pakeitęs Rusijos ambasados pirmasis sekretorius Olegas Riabčikovas. Šiuo veikėju VSD susidomėjo tada, kai jis pradėjo rodyti ypatingą dėmesį Lietuvos parlamentarams. Neoficialiais duomenimis, O.Riabčikovas atliko Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos užduotis. VSD jau anksčiau kai kuriems parlamentarams patarė atsargiau bendrauti su šiuo diplomatu. Beje, O.Riabčikovas ir pats neneigė, kad bando užmegzti asmeninius ryšius su Lietuvos politikais, esą norėjęs suprasti, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje, o informacija laikraščiuose jis nepasitikėjęs.
Negalutiniais duomenimis, iš Lietuvos iki 2014 m. spalio mėn. buvo išprašyta 11 diplomatų. Kita vertus, apie kai kurių diplomatų išsiuntimus viešai nepaskelbta. Tiesiog jiems duotas nurodymas per 24 valandas šalį palikti tyliai.
Naujausia šnipinėjimo įranga
Rusijos ambasadai Lietuvoje skirtos sovietiniais laikais buvusio žemės ūkio technikumo patalpos Vilniuje, Latvių gatvėje. Gavusi šį pastatą Rusija jį pertvarkė iš pagrindų, sustiprino vidaus izoliaciją, sumontavo specialią įrangą. Statybos darbus atliko tik iš Rusijos atvežti darbuotojai.
Be diplomato statusą turinčių darbuotojų, ambasadoje dirba daug techninio personalo, kuriame yra ir kibernetinio šnipinėjimo specialistų. Kiek tokių darbuotojų yra? Specialiosios tarnybos šiuos duomenis turi, bet oficialiai neskelbia. Prieš kelerius metus vienas Rusijos diplomatas įkaušęs prasitarė, kad kai kurie techniniai darbuotojai ambasados teritorijoje praleidžia visą tarnybos Lietuvoje laiką. Pavyzdžiui, labiausiai saugomi šifravimo specialistai. Jie uždaroje teritorijoje neretai praleidžia 2–3 metus. Tiesa, kartais, lydimi saugumo tarnybų atstovų, jie grįžta atostogų į Rusiją.
Neoficialiais duomenimis, prieš 10 metų Rusijos žvalgybos tarnybos Lietuvoje išbandė specialią sekimo ir pasiklausymo įrangą, kuri buvo sumontuota iš pažiūros niekuo neišsiskiriančiame lengvajame automobilyje. Toks automobilis važinėdavo Vilniaus gatvėmis, kelioms valandoms sustodavo prie įvairių įstaigų. Specialistai teigė, kad buvo naudojama lazerinė klausymosi įranga. Iš tokio automobilio buvo įmanoma pasiklausyti pokalbių net už 300–500 metrų, nukreipus spindulį į pastato langus. Dėl šios ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas posėdžius pradėjo rengti specialiai apsaugotose patalpose.
Lieka tik spėlioti, ar tai buvo tik naujos įrangos išbandymas, ar ji buvo specialiai skirta naudoti būtent Lietuvoje? Akivaizdu, kad ne kiekvienoje šalyje tokia įranga buvo ir yra naudojama.
Išskirtiniai ir ambasadoriai
A.Ažubalis sakė turintis daug informacijos apie Rusijos ambasadorių veiklą Lietuvoje, tačiau viešai apie tai papasakoti kol kas negalintis. Galbūt ši informacija pravers ateityje rašant memuarus.
„Galiu tik patikinti, kad eilinių diplomatų į Lietuvą Maskva nesiunčia. Ši taisyklė taikoma nuo Rusijos ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo. Lietuvoje dirbę Rusijos ambasadoriai buvo aukšto lygio profesionalai. Mes suprantame, kad jie vykdė savo valstybės politiką, kuri pastaraisiais metais mums buvo ne itin draugiška. Ir tai jie darė profesionaliai. Mes žinome, ką jie darė ir ką daro, bet viešai apie tai kalbėti negaliu“, – sakė A.Ažubalis. A.Anušauskas pritaria politologų teiginiui, kad Boriso Jelcino valdymo metais Rusijos ambasadorių veikla labai skyrėsi nuo ambasadorių, kuriuos į Lietuvą atsiuntė dirbti V.Putinas, veiklos. „Pirmiems ambasadoriams gal Kremlius nebuvo nurodęs įžūliai ir agresyviai kištis į valstybės vidaus reikalus. Dabar tokie pavedimai, tikėtina, yra. Todėl ambasadoriai ir dirba kitaip“, – padarė išvadą A.Anušauskas.
G.Kirkilui teko bendrauti su visais šešiais Rusijos ambasadoriais Lietuvoje. Pasak Seimo nario, iš jų ryškiai išsiskyrė tik vienas ambasadorius. Būta ir skandalingų nutikimų.
